Mūšis dėl sunkiojo vandens Norvegijoje arba kaip buvo stabdoma nacių branduolinė programa Antrojo pasaulinio karo metu

Nuo 1942 m. iki 1944 m. norvegų pasipriešinimo judėjimo ir sąjungininkų įvykdyti bombardavimai ir diversijos, sugriovė sunkiojo vandens gamyklą. Ši karinė Sąjungininkų operacija yra laikoma viena sėkmingiausių Antrajame pasauliniame kare.

Kai nacių Vokietija vykdė branduolinės bombos sukūrimo tyrimus, buvo žinoma, kad atomo skilimo reakcijai kontroliuoti reikalingas sunkusis vanduo (deuteris), kuris išgaunamas elektrolizės būdu. Gamyba sudėtinga, lėta ir ilga, reikalaujanti daug elektros energijos. Vokietija šį vandenį gamino labai mažais kiekiais. Visos pasaulinės sunkiojo vandens atsargos buvo gaminamos Norvegijoje.

Sunkusis vanduo – šalutinis produktas amoniako trąšų gamyboje. Tuo metu vandenilis buvo išgaunamas elektrolizės pagalba, o amoniakas – Haber-Bosch procese, kai iš atmosferos paimtas molekulinis azotas jungiasi su vandeniliu ir gaunamas azoto junginys. Pagrindinis Europoje amoniako tiekėjas buvo Norvegijos gamykla šalia Vemorko hidroelektrinės. 1934 m. Riukane pastatyta „Norsk Hydro“ amoniako gamykla buvo ir sunkiojo vandens (D2O) gamintoja ir tiekėja.

Sunkusis vanduo pirmą kartą atrastas JAV 1933 metais. Nustatyta, kad paprastame vandenyje yra 0,02% sunkiojo vandens. Sunkusis vanduo turi 101.40 °C virimo temperatūrą ir užšąla iki 3.82 °C laipsnių temperatūroje. Kvapas ir skonis, taip pat išvaizda atrodo kaip paprasto vandens, panašiai yra vandenilio ir deguonies. Vandenilio elementas yra ypatingo tipo, kuris yra dvigubai didesnis už paprastą vandenilį. Tai suteikia sunkiajam vandeniui 10% svorio daugiau nei paprastam vandeniui. Sunkiojo vandens gamybai naudojama įprasto vandens elektrolizė. Šis metodas pakartotinai apdoroja iki 99% sunkiojo vandens. Tai plačiai naudojama visuose tyrinėjimuose.

Vis dėlto ypatingas jo atradimas Antrojo pasaulinio karo metu buvo jo taikymas naujam branduolinės fizikos mokslui. Paprastoje kalboje galima pasakyti, kad sunkusis vanduo yra naudojamas kaip stabdžių skystis „atominio skilimo metu”. Buvo nustatyta, kad neutronų bombardavime greitis gali būti sulėtėjęs, taigi skilimas gali vykti lengviau. Šie eksperimentai buvo naudingi plėtojant atominę bombą.

Jei vokiečiai būtų toliau vykdę sunkiojo vandens tyrimus, jie galėjo sukurti atominę bombą. Tai galėjo reikšti Sąjungininkių pralaimėjimą ir butų smugis jų mokslininkams, kurie intensyviai dirbo ties atominės bombos gamyba. Kai prasidėjo pasaulinis  karas abi pusės buvo toli nuo atominės bombos sukūrimo, bet visi turimi sunkiojo vandens ištekliai buvo gaminti Rjukane, okupuotoje Norvegijoje.

Visa tai prasidėjo 1942 m. kovo mėn., kai buvo išmestas parašiuto desantas.

Spalio 19 d. Songadal apylinkėse  į vakarus nuo Riukano, buvo nuleistas keturių norvegų desantas. Šios grupės užduotys, kurioms buvo suteiktas kodinis pavadinimas „Grouse“ (Tetervinas), buvo parengti operacijos pagrindą. Jie turėjo palaikyti radijo ryšį su Jungtine karalyste ir rinkti žvalgybos informaciją apie sunkiojo vandens gamybą.

Pirmoji nesėkmė

„Grouse“ grupė turėjo didelių sunkumų, kad pasiektų planuojamą išeities tašką. Praslinko daug dienų radijo aparatų akumuliatoriai išsikrovė o jų nebuvo kuo jų pakeisti, tad jie  ir buvo be kontaktų su išoriniu pasauliu. Įveikus sunkumus, jiems pavyko susisiekti su Londonu ir operacija buvo vykdoma toliau

Praėjus mėnesiui Lapkričio 19 d. Iš Anglijos buvo išsiųsta Bratčio diversinė grupė. Grupę sudarė 34 vyrai, visi specialiai apmokyti. Jie buvo skraidinami dviem sklandytuvais nuo pat Anglijos. Jų užduotis buvo užpulti sunkiojo vandens gamyklą Vemorke ir ją sunaikinti. „Grouse“ grupė turėjo veikti kaip „priėmimo komitetas" ir pasiruošti tūpimui Skoland’e prie Masvano ežero. Ši operacija  baigėsi katastrofa, abu sklandytuvai ir lėktuvas, kuris vilko juos, sudužo kalnuose Norvegijos vakarinėje pakrantėje. Kareiviai, kurie išgyveno sudužimą buvo suimti vokiečių, tardomi ir jiems buvo įvykdyta mirties bausmė.

„Grouse” grupė vis dar buvo nepažeista, tačiau nuo šiol jos kodinis pavadinimas buvo pakeistas į „Swallow". Jie turėjo pasitraukti į Hardangero plokščiakalnį, kur jie praleido žiemą. Išgyventi turėjo iš to, ką galėtų pasiūlyti plynaukštė. Žmonės buvo priversti valgyti elninę šiurę.

Vermorko ataka

1943 m. Vasario 16 d. Hardangero plokščiakalnyje buvo nuleista nauja grupė „Gunnerside" (Šauliai).

Jie nusileido daugiau kaip trisdešimt mylių nuo numatytos nuleidimo zonos ir užtruko kelias dienas, kol jie galėjo suvienyti jėgas su keturiais „Swallow" grupės vyrais.

1943 m. vasario 27 d. naktį nusileidusi nuo stataus Mano upės (norv. Måna) skardžio ir perbridusi upę, pagrindinė grupė užlipo stačiu kalno šlaitu ir pro apleistus šiaurinius gamyklos vartus pateko į jos teritoriją. Norvegai per elektros kabelių šachtą pateko į gamyklos vidų ir padėjo sprogmenis po pagrindine elektrolizės talpa. Sunkiojo vandens cechas buvo susprogdintas ir abi grupės sėkmingai atsitraukė.

Pradėjus kaukti gamyklos pavojaus sirenoms, Riukano rajone buvo paskelbtas pavojus, keliu į gamyklą pradėjo važiuoti viena po kitos mašinos su kareiviais. Bet atsitraukiančių diversantų slidžių pėdsakus greitai užnešė siautusi pūga ir šie sėkmingai pasiekė medžiotojų namelį prie ežero. Kovo 1 d. grupės išsiskyrė. „Šauliai“ per dvi savaites, nučiuožę 400 km, pasiekė Švediją, likusieji toliau dalyvavo norvegų pasipriešinimo judėjime.

Rjukano ir Vemorko bombardavimas

1943 m. rugpjūčio mėn. Vemorko gamykla buvo atstatyta ir sustiprinta gamyklos apsauga, todėl naujos diversijos buvo atsisakyta. 1943 m. lapkričio 16 d. 140 sunkiųjų bombonešių B–17 33 min. bombardavo gamyklą. Buvo numesta 711 vnt. 200 kg bombų. Dūmų generatoriaus skleidžiama dūmų užsklanda leido išvengti rimtesnių sugriovimų. Tiesiu pataikymu buvo sugriautas tiltas, 4 bombos pataikė į elektrinę, 2 į elektrolizės cechą. Sunkiojo vandens gamyklos pirmas aukštas nenukentėjo. Žuvo 22 žmonės.

Geležinkelio keltas

Netrukus pasipriešinimas  gavo informaciją, kad vokiečiai nusprendė perkelti visas pusiau perdirbto sunkiojo vandens atsargas iš Rjukano į Vokietiją. Silpniausia transporto jungtis buvo keltas, vedęs geležinkelį per Tinnsjø ežerą. Įsakymai buvo duodami iš Londono, kad bet kokia kaina reikia sunaikinti keltą. Naktį prieš kelto išplaukimą. Norvegijos diversantų grupei pavyko padėti laikrodinę bombą. Sekmadienį, 1944 m. vasario 20 d., keltas susprogo ir nuskendo per kelias minutes, nusinešęs visus sunkiojo vandens konteinerius į dugną. Žuvo aštuoniolika žmonių - keturi vokiečių sargai ir keturiolika Norvegijos civilių.

Mūšis už Norvegijos sunkųjį vandenį baigėsi.

Taip Vokietijos branduolinės bombos kūrimo programa buvo sustabdyta.

Paskutiniais Antrojo pasaulinio karo mėnesiais išmontuotos Vemorko gamyklos komponentai buvo surasti pietų Vokietijoje.

Informacijai pateikti pasinaudota Vemorko hidroelektrinėje įsikurusio muziejaus platinamu lankstinuku.