Kas tai yra runos, apie kurias sklando begalės legendų? Tai tikra paslaptis: niekas nežino, nei kas sukūrė, nei kada tai įvyko

Apie runiškosios abėcėlės kilmę nieko tiksliai nežinoma – nei kas ją sukūrė, nei kada. Užtat įrašai šiais rašmenimis aptinkami nuo Balkanų iki Vokietijos, Skandinavijos, Britų salų ir Islandijos, ir naudojami jie buvo 100-1600 mūsų eros metais. Įrašai runomis buvo aptikti net Šiaurės Amerikoje, kas tapo dar vienu įrodymu, kad vikingai ten apsilankė anksčiau Kolumbo.

Seniausias išlikęs įrašas runomis yra ant šukų – jose išraižytas žodis „harja“. Kadangi tai – senovinis skandinaviškas (vyriškas) vardas, tikėtina, kad užrašas žymi šukų šeimininką.

Iki šiol yra aptikta apie 4000 runomis užrašytų manuskriptų, apie 2500 jų – iš Švedijos. Dauguma sukurti 800-1000 mūsų eros metais, vikingų eros metu. Runų tekstai taip pat randami ir ant tokių kietų paviršių, kaip uolų, medienos ar metalo. Šie simboliai būdavo išbraižomi ir ant monetų, juvelyrinių dirbinių, monumentų ar specialių runų akmenų.

Futharko pavadinimas kilęs iš pirmų šešių runų: Fehu („turtas“, „kaimenė“), Uruz („taurai“), Thurisaz („dievas Toras“, „milžinas“), Asuz („Azų giminės dievai“), Raido („kelionė“, „jojimas“) Kenaz („deglas“).

Visa abėcėlė susideda iš 24 raidžių: 18 priebalsių ir 6 balsių. Rašoma buvo tiek iš kairės į dešinę, tiek iš dešinės į kairę, tiek iš viršaus žemyn. Seniausios runos sudarytos beveik vien iš tiesių linijų, vėlesnės tapo sudėtingesnėmis ir kai kuriais atvejais primena net lotyniškąsias raides.

Futharko kilmė

Dėl to, kad runos panašios į Viduržemio regiono rašmenis, manoma, kad Futharkas buvo sukurtas remiantis graikų ar etruskų raidyno pavyzdžiu, dar šiaurės Europos priešistorės laikotarpiu. Anksčiausi įrašai Futharku neturėjo fiksuotos rašymo krypties – kas irgi buvo būdinga archajinėms graikų ir etruskų rašymo sistemoms III a. pr.m.e.

Viena versija skelbia, kad Futharką sukūrė germanų – gotų – žmonės. Tačiau du įrašai – Nagau ir Maria Saaler Berg – sukurti etruskų ženklais, bet germanų kalba ir datuojami II-I a. pr.m.e. labiau patvirtina graikiškąją-etruskiškąją versiją.

Rezultatas – runas yra pakankamai sudėtinga šifruoti net ir ekspertams, ypač jei įrašas išlikęs ne visas ar gerokai nusitrynęs, kaip pavyzdžiui pernai Norvegijoje rastas galandimo akmuo. Ekspertai dėl jo net kreipėsi į visuomenę.

Senasis Futharkas – seniausi runų rašmenys

Senasis Futharkas laikomas seniausia runų atmaina ir buvo naudojamas Europos dalyje, kur gyveno germanų tautos (tame tarpe ir Skandinavijoje). Jis susidėjo iš 24 ženklų ir buvo naudojamas II-VIII a. Tuo metu egzistavo anglų, belgų, vokiečių, danų norvegų, švedų ir islandų kalbų pirmtakė, bet jai kintat ir daugiau genčių pritaikant ją savo reikmėms, Futharkas taip pat keitėsi ir taikėsi prie poreikio rašyti. Seniausia Futharko atšaka naudojosi gotai, ir dabar tai vadinama gotiškosiomis runomis, kuriomis buvo naudojamasi iki mūsų eros V a. – kol jų nepakeitė graikiškos kilmės gotiška abėcėlė.

Senasis Futharkas iki 550 m. buvo naudojamas Baltijos ir Šiaurės jūrų regione, o kalba buvo vadinama šiaurės vakarų germanų. Bet priešingai nei kitų Futharko atmainų, gebėjimas skaityti senojo Futharko runas buvo ilgainiui prarastas, ir iš naujo iššifruotas tik 1865 m, kai tai pavyko norvegui Sophus Bugge.

Jaunesnysis Futharkas – arba “įprastos runos“ – išsivystė iš Senojo Futharko ir stabilizavosi apie 800-usius mūsų eros metus, vikingų eros pradžioje. Vietoje 24 ženklų jaunesnioji versija naudojo tik 16 ženklų sistemą. Naujasis Futharkas išsiskyrė į dvi kryptis: trumpašakį (angl. short-twig) švediškąjį ir norvegiškąjį ir ilgašakį (angl. long-branch) daniškąjį. Vikingų laikais tai tapo įprasta abėcėle Norvegijoje, Švedijoje ir Danijoje ir lotyniškieji rašmenys ją (nors ir ne galutinai) išstūmė tik apie 1200-uosius – labiausiai dėl krikščionybės plitimo Skandinavijoje.

Slapta religinė formulė?

Runoms esant senesnėms nei krikščionybė Šiaurės Europoje, jos buvo susietos su „pagoniška“ ikikrikščioniška praeitimi, ir iš čia atsirado jų savotiška mistinė aura. Daugelio reikšmių turėjimas kėlė teorijas, kad runos turi okultinę prigimtį. Kai misionierius vyskupas Wulfila IV a. išvertė Bibliją iš graikų į vizigotų kalbą, žodį „mysterion“ jis išvertė kaip „runa“. Ne to, viena iš versijų skelbia, kad proto-šiaurietiškoji ir proto-germaniškoji žodžio „runa“ reikšmė yra „religinė paslaptis“ arba „slapta religinė formulė“.

Populiarioje kultūroje runoms suteikiamos mistinės ir magiškosios galios. Šiais laikais jos tiek istoriniame, tiek grožiniame kontekste naudojamos literatūroje, vaizdo žaidimuose ir kitose medijose. Jas naudoti mėgsta ir įvairios Wicca sektos.