Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija |
Žmonės haliucinogenus, opiatus ir stimuliatorius naudoja jau labai seniai. Tokie preparatai visada buvo populiarūs medicinoje, maisto papilduose o taip pat religiniuose ritualuose. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą! Nors gali pasirodyti, kad tik šiandien daugumą šių medžiagų mes vadiname neteisėtomis, tačiau žmonės jau seniai suvokė jų keliamą priklausomybę bei daromą žalą – kurią ir bandė gydyti. Alkoholis – seniausias žmonijos priešasPrieš tūkstančius metų alkoholis jau buvo vienas dažniausiai vartojamų gėrimų beveik visame pasaulyje. Kai kurie archeologiniai duomenys rodo, kad alkoholio pėdsakų galima rasti net prieš 10 000 metų Kinijoje, kur žmonės maišė medų, ryžius ir vaisius, kad išgautų alkoholį. Tuo metu terminas „alkoholizmas“ dar nebuvo išrastas, tačiau visuomenė jau žinojo, kad šis gėrimas kelia priklausomybę. XIX a. vokiečių gydytojas Cristophas Wilhelmas Hufelandas sugalvojo terminą, kuriuos apibūdino didelį norą gerti alkoholį – „dipsomanija“. Šis žodis yra sudarytas iš graikiško žodžio dipso – „troškulys“ ir mania. Maždaug po šimtmečio puritonų organizacija išpopuliarino terminą „alkoholizmas“ ir jį mes naudojame iki šiol. Dipsomanija – arba alkoholizmas – tapo labai didele problema industrinės revoliucijos metu, kai dėl didelio progreso ir įvairių naujų technologijų atsiradimo alkoholio atsirado daugiau ir jis tapo pigesnis. Taip jį galėjo įsigyti daugiau žmonių. Alkoholis jau buvo įsišaknijęs visuomenėje ir vienintelis būdas jo atsisakyti buvo reabilitacija ir palaikymo grupės – tačiau jos atsirado tik XX a. 4 dešimtmetyje. Nuo tada mokslininkai bando rasti vaistą, kuris efektyviai išgydytų alkoholizmą ir tokias ligas kaip cirozė, užsikimšusios arterijos, vėžys ir kitos tiesioginės bei netiesioginės alkoholio vartojimo pasekmės. Heroinas – moderni senovinio narkotiko versijaHeroinas yra kilęs iš opijaus – senovinio narkotiko, gaminamo iš aguonų. Šis narkotikas buvo vartojamas net Mesopotamijoje, maždaug prieš 3400 metų pr.m.e. Opijų naudojo ir senovės egiptiečiai bei persai, vėliau narkotikas išplito Indijoje, Kinijoje ir Europoje. 1805 m. nuo opijaus buvo atskirtas morfinas – ir 1827 m. juo buvo pradėta prekiauti pardavinėti. Prasidėjus JAV pilietiniam karui, buvo pastebėta kad kariai, kuriems buvo morfinu malšinamas skausmas, išsiugdė priklausomybę, todėl reikėjo ieškoti šio vaisto pakaitalo. 1874 m. iš morfino kilo heroinas, kurį pradėta naudoti kaip pakaitalą skausmą malšinančiam vaistui. Vėliau paaiškėjo, kad ši medžiaga yra dar didesnis blogis nei kitos. Heroinas buvo įtrauktas į Harrisono aktą, kuris uždraudė jį įvežti ir gaminti. Žinoma, tai neapsaugojo žmonių nuo mirtino narkotiko. Kokainas – nuo augalo iki krekoBent jau 5000 metų žmonės, gyvenę Pietų Amerikos Andų kalnuose, kramtė kokos (lot. erythroxylum coca) – kokainmedžių šeimos augalo – lapus, kad pagerintų kvėpavimą ir deguonies suvartojimą aukštai kalnuose. 1859 m.vokiečių chemikas Albertas Niemannas iš kokos lapų ėmė gaminti kokainą, o 1880 m. šis narkotikas tapo labai populiarus medicinoje. Jo populiarumas dar labiau išaugo, kai 1886 m. tapo „Coca-Cola“ gėrimo ingredientu. Kokainas buvo labai giriamas politikų, mokslininkų ir aktorių dėl to, kad suteikia energijos bei pakylėjimo būseną. Į Harrisono aktą kokainas buvo įtrauktas po to, kai 200 tūkst. žmonių tapo priklausomi. Naujas įstatymas preparatą draudė keletą šimtmečių, tačiau 7 dešimtmetyje kokainas grįžo, tik kitu pavidalu. Krekas – kristalizuota kokaino versija, taip pat išpopuliarėjo, tačiau ji yra pavojingesnė ir sukelianti labai stiprią priklausomybę. 1985-1989 m. nuo kokaino priklausomų žmonių skaičius nuo 4,2 mln. išaugo iki 5,8 mln. Priklausomybių gydymasSenovės Graikijoje labai populiari vieta buvo Delfų orakulo šventykla, kurioje susirinkdavo vyno dievo Dioniso garbintojai. Čia padėką dievui jie išreikšdavo per besaikį gėrimą ir orgijas. Nors ši vieta tikrai nebuvo panaši į bet kokį priklausomybių gydymo centrą, ant sienų buvo užrašai, tokie kaip „vanduo geriausias“, „pažink save“ – o tai rodo, kad tuo metu žmonės jau žinojo iš alkoholio kylančias problemas ir bandė jas stabdyti. Senovės Egipte ir Babilone, kur alkoholis dažniausiai buvo naudojamas rekreaciniams tikslams, kai kurie mokesčiai ribojo jo vartojimą, gaminimą ir pardavimą. Nors šis būdas nėra geriausias – tuo metu kitokių nebuvo. XIV a. Turkijos sultonas Muradas IV hašišą vartojantiems asmenims nukirsdavo galvą, o Rusijos caras Michailas Fiodorovičius Romanovas nurodė nupjauti lūpas tiems, kurie rūko cigaretes. Visais šiais būdais buvo siekiama sustabdyti medžiagų, kurios sukelia priklausomybę, vartojimą – tačiau jei žmogus priklausomybę jau buvo išsiugdęs, gydymo nebuvo. Nors alkoholis ir narkotikai yra labai seni, o apie jų neigiamą poveikį žmonės žinojo jau senai – bandymas gydyti atsirado tik XVII a. Kalvinistai teologai pirmieji bandė paaiškinti, kodėl žmogus nevaldomai geria alkoholį – tačiau jų paaiškinimas buvo teologinis, o jų pasiūlytas gydymo būdas – malda. Vėliau olandų mokslininkas kalvinistų teoriją bandė pritaikyti moksle ir apibūdino alkoholizmą kaip sąmoningą alkoholio vartojimo kontrolės praradimą. Ankstyvieji priklausomybių gydymo centrai buvo neefektyvūs ir veikė neteisingai. Leslie Keeley XIX a. buvo įkūręs institutą, kuriame nuo alkoholio priklausomiems pacientams 4 kartus per dieną buvo švirkščiamas aukso chloridas. XIX. a. pabaigoje tokių institutų buvo apie 200 ir jie visi naudojo tokį patį, jokios naudos nesuteikiantį, metodą. XX a. pradžioje pradėta naudoti „bromido miego“ terapija. Pacientai buvo panardinami į komą naudojant bromidą – o tada būdavo tikimasi, kad pabudęs žmogus jau bus pasveikęs. Deja, toks gydymas turėjo labai aukštą mirtingumo lygį. Kiti itin pavojingi gydymo metodai buvo vaistinės šunvyšnės – labai nuodingo bulvinių šeimos augalo vartojimas. Taip pat buvo bandoma įvesti antikūnius įpjaunant odą, suvartoti dideles insulino dozes (kad sukeltų komą), naudoti elektrošoko terapiją, chirurgiškai pašalinti priekinę smegenų skiltį ir t.t. Ne paslaptis, kad modernūs gydymo metodai yra daug saugesni ir bando rasti su priklausomybe susijusias problemas žmogaus mąstyme, kūne ir psichikoje. Priklausomybė šiandien yra atsargiai diagnozuojama, pacientai yra palaikomi ir jiems yra suteikiamos įvairios konsultacijos, paskiriami vaistai. Žinoma, vaisto, kuris visiškai panaikintų priklausomybę nėra – tačiau pažanga yra neginčijama. |