Mokslininkai mano, kad pagaliau sužinojo, kas buvo Džekas skerdikas - prireikė net 130 metų

Džekas skerdikas paliko daugybę paslapčių – tiek apie žmogžudystes, tiek apie savo paties asmenybę. Vienintelis tikras įkaltis, kurį žudikas paliko – tai iškruvintas ir išmatų dėmėmis išteptas aukos prijuostės gabalėlis. Ištyrę jį, mokslininkai nustatė asmens tapatybę – teigiama, jog Londono gyventojus kadaise šiurpino 23 metų žydų tautybės barzdaskutis Aaronas Kosminskis, į Londoną emigravęs iš Lenkijos.

Šis asmuo buvo įtariamųjų sąraše, tačiau jį nuteisti trūko įrodymų. Dabar Liverpulio universiteto mokslininkai tikina, kad ant vienintelio likusio daiktinio įkalčio yra šio vyro DNR. Mokslininkų atradimas pristatomas prestižiniame mokslo žurnale „Forensic Sciences“

„Atlikome daiktinio įrodymo molekulinio lygio analizę. Paaiškėjo, kad daiktinis įrodymas yra autentiškas, o ant jo rasti pėdsakai sutampa su įtariamojo DNR“, – rašoma tyrimo ataskaitoje.

Įkaltį prie įėjimo į Ventvorto darbininkų daugiabučio 108–119 kambarių laiptinę rado policijos pareigūnas Alfredas Longas. Šalia prijuostės gabalėlio aptiktas ir ant juodos plytos balta kreida paliktas užrašas: „Žydai yra žmonės, kurie nebus apkaltinti dėl nieko“. Tiesa, ši žinutė su Džeku Skerdiku tiesiogiai niekada nebuvo susieta ir galutinai paaiškinta. Galbūt šį antisemitinį užrašą paliko vietinis žydų nekentęs gyventojas, siekęs dar labiau pabloginti ir taip įtemptą situaciją?

Tai jau ne pirmas kartas, kai tyrėjai skelbiasi įminę šimtmečio mįslę, tačiau šįkart įkalčiai susieti su konkrečiu žmogumi, o tyrimas publikuotas aukščiausios klasės moksliniame žurnale.

Visgi kritikai teigia, kad jiems neaišku, kur buvo rastas įkaltis, ir kad įtariamojo kraujas ant jo galėjo atsirasti visai kitoje vietoje.

Įtariamasis į Londoną atvyko iš Lenkijos, bėgo nuo rusų persekiojimo. 1891 metais jis buvo gydomas psichiatrinėje ligoninėje, kur dėl gangrenuojančios kojos mirė po aštuonerių metų, 1899 m.

Aukos prijuostės gabalėlį 2007 m. aukcione įsigijo verslininkas Russelas Edwardsas.

Gydytojas su krepšiu ir gobtuvu

Juodu apsiaustu pečius ir nugarą uždengęs aukštuomenės vyriškis, rankoje nešantis odinį sakvojažą (kelionių krepšį), o galvą papuošęs stilingu cilindru. Būtent toks vieno garsiausių žmogžudžių – Džeko skerdiko – įvaizdis.

Ne mažiau ryškus vaizdinys: senomis Vaitčepelio gatvėmis tirštą rūką skrodžianti juoda arklio traukiama karieta. Būtent toks „džentelmenas Džekas“, liejantis įtūžį ant varganų Rytų Londono prostitučių, tapo populiariosios kultūros dalimi.

Džeko skerdiko istorija – tai viena garsiausių detektyvinių istorijų, kurios pabaigoje žudikas taip niekada ir nebuvo surastas. Įrodymų ir įkalčių trūkumas lėmė, kad daugiau kaip per šimtmetį buvo sukurta daugybė įvairiausių „tiesą“ atskleidžiančių versijų. Ar galėjo Vaitčepelio žudikas būti medikas? Daugybę metų įtarūs žvilgsniai krypo į kelis aukštuomenei priklausiusius gydytojus...

Pavyzdžiui, seras Williamas Gullas žudiku pavaizduotas daugybėje filmų ir knygų. Tiesa, per pastarąjį dešimtmetį vis daugiau dėmesio ir kaltinimų sulaukė dar viena garsi karalienės Viktorijos laikų asmenybė – seras Johnas Williams. Abu šie vyrai buvo garsūs gydytojai ir laiką leisdavo su įtakingiausia visuomenės grietinėle. Klasių kovomis apsėstoje Britanijoje tokie tariamo žudiko biografijos faktai padėjo populiarinti istoriją, tačiau nepagrįstas šių gydytojų susiejimas su Džeku skerdiku itin sudėtingą ir intriguojančią bylą sumenkino iki pigios, sensacijų pagrindu kuriamos melodramos.

Žudiko su juodu krepšiu įvaizdžio kilmė – liudininkės pasakojimas po Elizabethos Stride nužudymo Bernero gatvėje. Į Lemano gatvės policijos stotį nuskubėjusi Fanny Mortimer pareigūnams papasakojo apie jauną vyrą su juodu blizgiu krepšiu. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo Leonas Goldsteinas, Tarptautinio dirbančiųjų vyrų klubo (angl. International Working Men’s Club), kurio patalpos buvo netoli Straid nužudymo vietos, narys. Įtariamasis tuo metu tiesiog ėjo namo iš kavinės.

Tiesa, liudininkės pateiktą šio vyro apibūdinimą išplatino žiniasklaida ir naujasis įvaizdis įsitvirtino viešoje erdvėje. Džekas Skerdikas tapo „savo neapykantą paleistuvėms išliejančiu“ gydytoju su krepšiu.

Minėti gydytojai buvo garsios to meto asmenybės, dirbo karalienei Viktorijai ir jos šeimai. Išlikusiose bylose bei minėtų garsių gydytojų biografijose nėra jokių sąsajų, leidžiančių nors kiek patikimiau teigti, kad kažkuris iš jų buvo atsakingas už Vaitčepelio žmogžudystes.

Kas siejo chirurgus ir barzdaskučius?

Džeko Skerdiko bylos tyrėjai sutaria, kad šias penkias moteris (vadinamąjį „kanoninį penketą“)  nužudė tas pats žmogus, net jeigu likusiąsias iš 11 aukų nužudė kažkas kitas. Visos penkios moterys nužudytos naktį, toje pačioje teritorijoje. Iš šių moterų kūnų buvo pašalintas bent vienas organas. Manoma, jog Meri Anos Nikols žudynes kažkas sutrukdė, todėl skerdikas neturėjo laiko pabaigti kūno niekinimo. Prilyginti Džeko Skerdiko gebėjimus chirurgo profesionalumui – per didelis komplimentas. Norint profesionaliai pašalinti organus, reikia daug daugiau žinių, įgūdžių, nei turėjo šis žudikas. Jo veiksmai labiau priminė grubų mėsinėjimą, nors kai kurie Džeko skerdiko amžininkai jam pagailėtų ir tokio apibūdinimo.

Kad Džekas Skerdikas buvo išprotėjęs gydytojas, pradėta kalbėti jau po antrosios (iš penkių priskirtų vienam žudikui) žmogžudystės. Metropolitano policijos „H“ divizijos, atsakingos už Londono Vaitčepelio rajoną, chirurgas laikėsi nuomonės, kad Džekas Skerdikas turėjo gana gerai išmanyti žmogaus anatomiją. Aukų sužalojimus apžiūrėjęs ekspertas pastebėjo dingusius organus, įvertino įpjovimus ir stebėjosi žudiko įgūdžiais. „Sprendžiant iš vidaus organų pašalinimo būdo, žudikas turėjo pakankamas anatomines žinias, taip pat naudojo ne paprastą peilį, tačiau mažą amputacinį arba gerai nugaląstą mėsininko peilį. Jis turėjo būti siauras, aštrus, o geležtė – nuo 15 iki 20 centimetrų.

Visgi po daugybės metų žmogžudystę išanalizavęs patologas ekspertas Francisas Campsas, prisidėjęs prie kitų masinių žmogžudysčių tyrimų, padarė išvadą, jog Džekas skerdikas tikrai nebuvo medicinos profesionalas: „Labai toli nuo patyrusio chirurgo. Bet kuriam taip operuojančiam chirurgui kaipmat būtų atimta medicinos praktikos licencija.“

1988 m., pažymint žudynių šimtmetį, sukurta dokumentinė juosta, kurioje FTB agentas Džonas Daglasas (John Douglas) iš Žmogaus elgesio tyrimo skyriaus (angl. Behavioural Sciences Unit) sudarė Džeko Skerdiko asmenybės portretą. Nors minima, kad maniakas turėjo „šiek tiek anatominių žinių“, neteigiama, kad žudikas galėjo būti medicinos studentas ar chirurgas.

Tiesa, tuo metu daugybę medicininių operacijų atlikdavo ir „barberiai“, kurie mokėjo elgtis su aštriais instrumentais. Nenuostabu, kad DNR pėdsakai vedė iki šios profesijos atstovo.

Nusikaltimo įrankio paslaptis

Kokį peilį naudojo Džekas Skerdikas? Policijos atakaitose nėra jokių užuominų, kad galėjo būti naudojamas koks nors medicininis įrankis, tik paprasčiausias aštrus peilis, kuriuo buvo darbuojamasi itin agresyviai. Tikėtina, jog žudikas iš daugybės rajone išsimėčiusių prekeivių galėjo įsigyti įvairiausių peilių, kuriuos kiekvieną kartą keisdavo.

Jeigu Džekas būtų naudojęs skalpelius ar kitus medicininius įrankius, geriausi gydytojai būtų juos atpažinę ir tai paminėję ataskaitose. Vis dėlto nieko panašaus nebuvo. Tiksliausias žudymo įrankio apibūdinimas, kurį pateikė gydytojas Braunas, jog tai mažiausiai 15 centimetrų ilgio aštrus peilis. Kitais atvejais panaudotas durtuvas. Kai kurių žmogžudysčių ataskaitose minimas lenktinis peilis, o kartais nužudymo įrankis apibūdinamas kaip „peilis tvirta geležte“.

Meri Anos Nikols kūną tyręs gydytojas pažymėjo, kad žaizdos padarytos gana aštriu peiliu. O štai Filipsas paminėjo, kad įrankio, panaudoto nužudant Anę Čapman, chirurgai nenaudoja.