Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija |
Antrojo pasaulinio karo metais virė didžiuliai mūšiai, kurie trukdavo ne vieną mėnesį ir kuriuose dalyvaudavo milijonai karių. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą! Dažniausiai tekdavo pasitelkti didžiules karines pajėgas, bet retais atvejais, net ir nedideliam būriui ar net keliems žmonėms pavykdavo padaryti neįtikėtinų dalykų. Kruopštus planavimas, staigumas, žinoma, nemenka sėkmė – ir nedidelės pajėgos padarydavo priešui didžiulės žalos, rašo svetainė topenz.com. Eben-Emaelio forto mūšisHitlerio įsiveržimo į Vakarų Europą 1940 m. planas susidarė iš dviejų dalių. Didelė dalis vokiečių šarvuočių divizijos važiavo Ardėnų miškais, siekiant aplenkti stipriai įtvirtintą Prancūzijos gynybinę Mažino liniją (pranc. Ligne Maginot), o antra pajėgų dalis ruošėsi Belgijos puolimui per sieną. Planas turėjo pavykti dėl netikėtumo ir greičio, bet didžiausias pasaulyje – Belgijos Eben-Emaelio – fortas buvo sunkiai įveikiama kliūtis. Ginkluotas, apsaugotas griovių ir 40 m aukščio bei 1,5 m pločio sienomis fortas būtų atsilaikęs prieš didžiulę kariuomenę, o vokiečiai ketino jį paimti su vienuolika sklandytuvų ir aštuoniasdešimt vyrų. Puolimo planas turėjo trūkumų. Sklandytuvai puolimams nebuvo naudoti, be to, vokiečių pilotams būtų tekę leistis labai nedidelėje erdvėje ant forto. Net jei pavyktų sėkmingai nusileisti, vokiečių desantininkams tektų atremti 10 kartų didesnes belgų karines pajėgas. 1940 m. ankstų gegužės 10-osios rytą Hitlerio pajėgos puolė iš vakarų, o sklandytuvai prieblandoje priartėjo prie forto. Jie užklupo belgus netikėtai – nespėjus patekėti saulei, vokiečių desantininkai jau buvo forte ir sukėlė chaosą. Belgai nesuprato, kas juos užpuolė. Praėjus keturioms valandoms, kai vokiečių sausumos pajėgos priartėjo, belgai vis dar bandė atgauti forto kontrolę. Tą dieną forto įgula pasidavė, o po trijų savaičių pasidavė pati Belgija. Sen Nazero reidas1942 m. ankstų kovo 28-osios rytą stipriai įtvirtintame Sen Nazero mieste vokiečių sargybiniai pastebėjo greitai artėjantį keistą laivą. Laivas buvo su nacių vėliava, panašus į vokiečių eskadrinį minininką, kuris į signalus atsakinėjo teisingais kodais. Kita vertus, vokiečiai nelaukė jokio atplaukiančio laivo, o pranešimai apie pasirodžiusius britų Karališkųjų oro pajėgų bombonešius sukėlė įtarimą. Laivas buvo senas britų eskadrinis minininkas „HMS Campbeltown“ – tik pasistengta, kad jis būtų panašus į vokiečių karo laivą. Atidžiau įsižiūrėję, šią gudrybę greitai perprato. Prožektoriai apšvietė „HMS Campbeltown“ ir nuo kranto pasipylė šūviai. „HMS Campbeltown“ padidino greitį ir priekiu rėžėsi į didžiulius Sen Nazero sausųjų dokų vartus. Daugiau nei 250 komandosų pasipylė iš laivo ir kelias valandas naikino dokų įrengimus ir įtvirtinimus. Vokiečius nustebino reido įžūlumas, tačiau padaryta žala neatrodė didelė. Daugiau nei pusė komandosų ir Karališkojo karinio jūrų laivyno įgulos narių buvo nužudyti arba paimti į nelaisvę, be to, tikėtasi, kad gyvybiškai svarbūs sausieji dokai bus sutaisyti ir po kelių savaičių vėl veiks. Situacijos vertinimas kardinaliai pasikeitė kovo 28-osios popietę, kai sprogo didžiulė laive „HMS Campbeltown“ buvusi bomba. Sausuosius dokus praktiškai sunaikino, jie nebeveikė iki pat karo pabaigos. Operacija „Frankton“Po sėkmingo Sen Nazero reido Hitleris nurodė žudyti visus sulaikytus priešo komandosus, bet tai nesustabdė priešininkų. 1942 m. Gruodžio 7 d. Pietų Prancūzijoje, Žirondos upės žiotyse iš povandeninio laivo buvo išlaipinti 13 Britų karališkųjų karinių pajėgų jūrų pėstininkų. Kai povandeninis laivas panėrė ir pasuko namų link, jūrų pėstininkai pradėjo vykdyti pavojingą užduotį – jie 100 mylių plaukė lengvomis baidares primenančiomis valtelėmis per priešo teritoriją į vokiečių okupuotą Bordo uostą. Iš jo greiti vokiečių laivai prasiverždavo pro sąjungininkų blokadą ir grįždavo su guma ir kitomis reikalingomis medžiagomis iš Tolimųjų Rytų. Po penkių dienų jūrų pėstininkai pasiekė tikslą, tiesa, buvo likusios tik dvi valtelės ir keturi žmonės. Kiti buvo sučiupti arba atsiliko dėl stiprių srovių. Atplaukusieji palaukė, kol sutems, o tada tikrąją šio žodžio prasme – vokiečių sargybinių panosėje ėmė magnetais tvirtinti prie vokiečių laivų minas. Sprogimai padarė tiek žalos, kad W. Churchillis pareiškė, jog jie sutrumpino karą visu pusmečiu. Visi 13 jūrų pėstininkų buvo laikomi žuvusiais. Tiesa, du iš jų bėgo per Prancūziją, paskui per Ispaniją, kol 1943 m. vasarį pagaliau saugiai pasiekė Gibraltarą. Aleksandrijos reidasMussolinio karinės pajėgos negalėjo pasigirti sėkmingai kariaujančios. Italijos karinėse pajėgose tebuvo pasenę dvisparniai lėktuvai, kariuomenė turėjo Pirmojo pasaulinio karo laikus primenančią artileriją, o italai apskritai netroško kariauti. Italijos kariniam laivynui, nors jis buvo moderniausia italų ginkluotųjų pajėgų atšaka, stigo lėktuvnešių. Italų kariuomenė nukentėdavo praktiškai kiekviename mūšyje, tačiau jų specialiųjų pajėgų nederėtų nuvertinti. 1941 m. gruodžio 19 d. nedidelė grupė italų narų, ginkluotų žmonių valdomomis torpedomis ir tvirtinamomis minomis su magnetais, nepastebėti prasmuko į Aleksandrijos uostą – svarbiausią britų Karališkojo jūrų laivyno uostą visoje Viduržemio jūros pakrantėje Rytuose. Jie padarė daug žalos: buvo sunaikintas eskadrinis minininkas, tanklaivis, stipriai apgadinti du šarvuotlaiviai, vieną iš jų – „HMS Queen Elizabeth“ nugramzdino ir jis būtų nuskendęs, jei ne seklus uosto dugnas. Vos šeši italų narai padarė britų kariniam laivynui daugiau žalos, nei jos padarė visas italų laivynas per visą karą. Doolittle’io reidas1941 m. gruodžio 7 d. apie 300 japonų karo lėktuvų užpuolė JAV Ramiojo vandenyno laivyną Perl Harboro įlankoje. Vėlesniais mėnesiais, kol japonai užkariaudavo didžiules teritorijas Tolimuosiuose Rytuose ir Ramiajame vandenyne, amerikiečiai buvo priversti gintis. Vienas amerikietis pilotas – Jamesas Doolittle‘is pasiūlė įžūlaus išpuolio, nukreipto į Japonijos archipelagą, planą. Amerikiečiai neturėjo aviacijos bazių, kurios siektų Japoniją, tačiau jie turėjo lėktuvnešių. 1942 m. balandžio 18 d. japonų patruliai pastebėjo „USS Hornet“. Baimindamasis, kad juos susekė, J. Doolittle‘is davė nurodymą 16-ai vidutinio dydžio bombonešių „B25 Mitchell“ pakilti nuo denio į orą. Tokio dydžio bombonešiai nebuvo skirti kilti ir leistis ant lėktuvnešių. Net be didžiosios dalies ginkluotės bombonešiai kaukdami, sunkiai kilo į orą. Nebuvo jokios galimybės grįžti į „USS Hornet“. Amerikos lėktuvnešis jau plaukė į saugesnius vandenis. Reido dalyviams būtų tekę skristi į karines bazes Kinijoje, kurios iš esmės buvo per toli. Doolittle‘io reido dalyviai kelioms valandoms paliko Tokiją be elektros, apšaudė kelias gamyklas ir padarė žalos lėktuvnešiui, taisomam Jokosukos narinio jūrų laivyno bazėje. Palyginus su tuo, kas vėliau vyko kare, padaryta žala nebuvo didelė, kita vertus, ji buvo kur kas didesnė, nei būtų galima tikėtis iš 16-os vidutinio dydžio bombonešių. Japonai suprato, kad nėra apsaugoti nuo išpuolių iš oro, o amerikiečiai turėjo pretekstą pasidžiaugti. Telemarko reidasSąjungininkai baiminosi, kad vokiečiai aplenks juos lenktynėse, kuriant branduolinę bombą. Amerikiečių branduolinė programa gavo geresnį finansavimą ir buvo remiama vyriausybės, bet vokiečiai turėjo vieną svarų pranašumą. Kietas vanduo galėjo paspartinti reikalingo urano gamybą. Pasaulyje tebuvo viena gamykla, galėjusi gaminti kietą vandenį. Sąjungininkų nevilčiai, ji buvo giliai vokiečių okupuotoje Norvegijoje – Telemarke. Dėl vokiečių oro gynybos ir sunkiai bombomis pasiekiam taikinio snieguotuose Norvegijos kalnuose britai atsisakė minties apie oro išpuolį. 1942 m. spalį keturi norvegų komandosai su bazine įranga ir nedilelėmis maisto atsargomis parašiutais nusileido viename iš atšiauriausių Europos regionų. Antra operacijos dalis nenusisekė – dėl atšiaurių žiemos sąlygų du sklandytuvai su britų inžinierių komanda sudužo. Dauguma inžinierių žuvo, likusius nukankino ir nužudė gestapas. Dabar vokiečiai žinojo, kad taikytasi į Telemarką, bet britai pažadėjo siųsti paramą ir tęsti operaciją. O norvegų komandosai desperatiškai stengėsi išlikti gyvi vieną iš šalčiausi žiemų istorijoje. Pastiprinimo sulaukta tik 1943 m. vasarį. Tuo metu norvegų komandosai buvo visiškai išsekę, nes visą laiką mito beveik vien elninėmis šiurėmis. Beliko nulipti nuo 200 m aukščio uolos, perplaukti ledinę upę, įlipti į stačią uolą, prasmukti į kieto vandens gamyklą, padėti sprogmenis, nepatekti vokiečiams į nelaisvę ir sukarti 250 mylių slidėmis iki Švedijos. Kažkokiu būdų jiems tai pavyko. Operacija „Kerštas“Admirolas Isoroku Yamamoto buvo vienas iš vyriausiųjų Japonijos imperatoriškojo laivyno vadų, pagrindinis Perl Harboro išpuolio sumanytojas, talentingiausias japonų karinis strategas. I. Jamamoto buvo sumanus, inovatyvus ir drąsus. Jis laisvai kalbėjo angliškai, buvo gyvenęs Amerikoje, perpratęs amerikiečių mąstymą, ko nepasakysi apie kitus japonų karinius vadus. Su tokios savybėmis jis buvo pavojingas priešininkas. 1943 m. balandį amerikiečių dešifruotojai pranešė, kad I. Yamamoto skris į apžiūrą Saliamono salose. Jei amerikiečiai bandys jį sugauti, japonai gali suprasti, kad jų kodai dešifruoti. Vis tik prezidentas F. Rooseveltas nusprendė, kad dėl progos nužudyti I. Yamamoto verta rizikuoti. I. Yamamoto garsėjo punktualumu, tad 1943 m. balandžio 17 d. amerikiečių naikintuvai „P-38 Lightning“ rado jį ten, kur ir tikėjosi. 12 amerikiečių pilotų puolė I. Yamamoto lydinčius „Mitsubishi Zero“ naikintuvus, dar keturi nusitaikė į du japonų bombonešius, iš kurių vienu skrido pats admirolas. I. Yamamoto žuvo, o japonai taip ir nesuprato, kad jų kodus dešifravo. I. Yamamoto netektis buvo skaudus smūgis, valdžia mėnesį laiko slėpė nuo japonų, kad jis žuvo. Užtvankos sprogdinimas, operacija „Chastise"1942 m. pradžioje britų inžinieriui Barnesui Wallace‘ui kilo toks drąsus sumanymas, kad praktiškai niekas netikėjo jo sėkme. Inžinierius tvirtino galintis sukurti tokią bombą, kuri numesta tam tikru greičiu iš tam tikro aukščio slystų paviršiumi. Viską atlikus teisingai, būtų pralaužta didžiulė užtvanka, prie kurios stovi didelė vokiečių hidroelektrinė. Britanijos bombonešių padalinio vadas Arthuras Harrisas laikė planą beprotybe ir stengėsi jį uždrausti. Vis tik B. Wallace‘as turėjo aukštus postus užimančių draugų, taigi planui nesutrukdė. 1943 m. gegužės 16–17 d. 19 bombonešių „Lancaster“ suformavo eskadroną „617“ ir naktį atskrido į nacistinę Vokietiją, nelydimi naikintuvų. Jie numetė bombas tiksliai iš 60 pėdų aukščio. Komanda viską padarė tiksliai pagal planą, tačiau garantijų, kad pasiseks nebuvo. Įprastos misijos metų būtų priimtinas 5 proc. nuostolis. Tiesa, ši užduotis buvo kur kas pavojingesnė, taigi iš 113 karių 53 negrįžo. Nepaisant to, reidas buvo sėkmingas. Bombos krito, dvi užtvankas susprogdino, trečią apgadino. Patvinęs vanduo apgadino gamyklas, infrastruktūrą, vokiečiams daug kainavo taisymas. B. Wallace‘o įsitikinimas, kad tikslios atakos įmanomos, pasiteisino, o „617“eskadrono vyrai išgarsėjo savo drąsa ir sugebėjimais. Mussolinio gelbėjimas1943 m. liepos 25 d. nuvertė ir įkalino jo paties fašistinė vyriausybė. Italai šventė gatvėse, bet Hitleriui tai buvo dar viena nesėkmė. Jis teisingai manė, kad atsikratę Mussolinio italai ketina siekti taikos su sąjungininkais. Hitleris įsakė patikimam SS karininkui Ottui Skorzeny surasti ir išgelbėti diktatorių. Pirmas O. Skorzeny bandymas išgelbėti diktatorių nebuvo sėkmingas – pašovė „JU52“ lėktuvą, kuriuo jis skrido. Bet O. Skorzeny greitai susekė, kad Mussolinį perkėlė į slidinėjimo kurortą Apeninuose. Nacistinės Vokietijos karinės oro pajėgos – Liuftvafė kūrė sraigtasparnio prototipą, kurį ketino pasitelkti reido metu. Nepasisekus sukurti sraigtasparnio, O. Skorzeny su vyrais teko imtis paprastesnio metodo – leistis sklandytuvais ant kalno, nuo kurio netoli buvo įkalintas Mussolinis. Italai Mussolinio sargybiniai nesitikėjo elitinių SS desantininkų puolimo ir per daug nesipriešino. O. Skorzeny privertė juos sudėti ginklus ir Mussolinį išlaisvino, neiššovus nė vieno šūvio. Deja, 1945 m. balandį bėgantį Mussolinį nušovė partizanai. Žlugus nacistinei Vokietijai, patį O. Skorzeny įkalino. Tiesa, jam pavyko pabėgti į Ispaniją, kur jis pradėjo importo ir eksporto verslą. Juo prisidengdamas jis gabeno nacių karo nusikaltėlius iš Europos į naują gyvenimą Pietų Amerikoje. Šarvuotlaivio „Tirpitz“ nuskandinimasSugadinus sausuosius Sen Nazero dokus, didžiausias vokiečių šarvuotlaivis „Tirpitz“ plaukiojo Norvegijos fiordais, keldamas grėsmę sąjungininkų konvojui Arkies vandenyne. Dėl izoliuotumo laivą praminė Vienišąja Šiaurės karaliene. Tiesa, W. Churchillis vadino jį žvėrimi. „Tirpitz“ egzistavimas nedavė ramybės W. Churchilliui, nuo 1940 m. spalio iki 1944 m. spalio britai surengė 20 vandens ir oro išpuolių prieš šarvuotlaivį. Galiausiai britai vėl kreipėsi į užtvanką sprogdinusio eskadrono specialistus. Dėl storos šarvuotos apsaugos įprastos bombos praktiškai negalėjo pakenkti „Tirpitz“, todėl kiekvienas bombonešis turėjo skraidinti po vieną 5 t sveriančia ilgšiu (angl. tallboy“) pramintą bombą. Šios V. Wallace‘o sukurtos bombos galėjo pramušto 5 m storio betoną. Šansai buvo menki. „Lancaster“ bombonešiai skristų be ginkluotės, su papildomais 300 galonų sprogaus aviacinio kuro. Negana to, vos už 40 mylių nuo britų taikinio buvo įsikūrę du vokiečių naikintuvų eskadronai su geriausiais vokiečių pilotais. Vokiečių radaras anksti pastebėjo artėjančius bombonešius, bet dėl kelių nesėkmių naikintuvai pakilo tik po valandos. Kai vokiečių naikintuvai galiausiai pasiekė įvykio vietą, „Tirpitz“ buvo sunaikintas, o užpuolikai jau buvo pakeliui į Britaniją. „Tirpitz“ statė beveik dvejus su puse metų, o 20 bombonešių „Lancaster“ nuskandino jį vos per 10 minučių. |