Archeologai surado gamtos paslėptą miestą - kadaise tai buvo imperijos sostinė

Bet turėdami itin detalų žemėlapį, tyrėjai dabar jau gali patvirtinti, kad griuvėsiai ant Pnom Kuleno kalno, slypintys po storu augalijos sluoksniu, iš tikrųjų yra to 1000 metų senumo miesto, rašo „Live Science“.

„Visada buvo įtariama, kad Mahendraparvatos miestas, apie kurį kalbama senoviniuose įrašuose, iš tikrųjų buvo kažkur čia, kalnuose, – sako Tolimųjų Rytų Prancūzų mokyklos (EFEO) Paryžiuje tyrėjas Damianas Evansas. – Dabar galime tvirtai pasakyti: neabejotinai tai yra ta vieta“.

Bendradarbiaudami su EFEO, D.Britanijos archeologijos ir plėtros fondu ir APSARA Nacionaline vadovybe (vyriausybine agentūra, atsakinga už Ankoro regiono apsaugą Kambodžoje), tyrėjai sujungė lazerinio skenavimo, atliekamo iš lėktuvo ir tradicinių kasinėjimų duomenis.

Ši technologija, vadinama šviesos aptikimo ir nuotolio nustatymu – arba lidaru (šviesos radaru) – kuria žemėlapius pagal tai, kiek „iššautų“ lazerio spindulių atsispindi atgal. Remdamiesi tokia informacija, tyrėjai gali išsiaiškinti atstumą nuo lėktuve esančio lazerio iki kietų objektų, paslėptų po augalija – pavyzdžiui, pastatų griuvėsių.

D.Evanso komanda sujungė 2012 ir 2015 metais surinktus lidaro duomenis su ankstesnių suskaitmenintų tyrimų ir kasinėjimų duomenimis. Tyrėjai taip pat prijungė ir beveik 600 naujai užfiksuotų radinių, kuriuos archeologai aptiko žemėje – keramikos fragmentus, plytas ir smiltainio pjedestalus, kurie paprastai nurodo šventyklų buvimo vietą.

Gerai suplanuotas miestas

Vienas įspūdingiausių atradimų – kaip kruopščiai suprojektuotas buvo šis dešimtis kvadratinių kilometrų besitęsiantis miestas. Pasak D.Evanso, „kažkas turėjo atsisėsti ir suplanuoti visa tai, milžinišku mastu. O tai nėra tai, ko tikėtumei iš to laikotarpio.“

Mahendraparvata atsirado maždaug VIII a. pabaigoje – IX a. pradžioje. Tuo metu miestų plėtra paprastai buvo „organiška“ – nepasižyminti didele valstybinio lygio kontrole ar centriniu planavimu.

Dar daugiau – mahendraparvatiečiai naudojo unikalią ir sudėtingą vandens kaupimo sistemą. „Užuot statę vandens rezervuarą, kaip tai padaryta Ankore, jie bandė jį iškalti natūralioje uoloje“, – pasakoja D.Evansas. Šie senovės gyventojai iš akmens iškalė didžiulį baseiną, bet dėl nežinomų priežasčių paliko jį pusiau neužbaigtą.

Keista, tačiau nėra įrodymų, kad šis didžiulis rezervuaras būtų buvęs prijungtas prie irigacijos sistemos. Tai greičiausiai reiškia vieną iš dviejų dalykų: kad arba miestas buvo apleistas dar iki tol, kol gyventojai išsiaiškino, kaip aprūpinti savo laukus vandeniu – arba drėkinimo stoka ir tapo viena iš priežasčių, kodėl miestas niekada nebuvo baigtas statyti.

Mahendraparvata nėra įkurtas ryžių auginimui ypač palankioje vietoje – kas ir galėtų paaiškinti, kodėl miestas ilgą laiką nebuvo imperijos sostine, sako D.Evansas. Tuo metu didesnėje Ankoro dalyje vyraujanti žemės ūkio kultūra buvo ryžiai. Miestas ant kalno, iš kurio karalius Jayavarmanas II tariamai pasiskelbė visų khmerų karaliumi, pagal rastus užrašus buvo sostine tik nuo VIII-IX a.

Ir nors dauguma archeologų šio pasakojimo nelaiko itin istoriškai tiksliu, ši konkreti istorija sutampa laike ir atitinka lidaru gautus duomenimis, sako D.Evansas.

„O dabar, turėdami tikrai išsamų didesniosios Ankoro srities vaizdą ir užbaigtą žemėlapį, galime pradėti gana sudėtingus modeliavimus – pavyzdžiui, koks buvo miesto gyventojų skaičius ir kaip jis laikui bėgant augo“, – teigia mokslininkas.

D.Evansas sakosi tikintis, kad tolesni tyrinėjimai atskleis tai, kas nutiko šiam senoviniam miestui nuo pat jo gimimo iki mirties, kai jis buvo užgožtas tankių džiunglių lapų.