Neįprasta vagystė nustebino visko mačiusius pareigūnus: pavogė Stounhendžo akmenį ir sugalvojo kur panaudoti

Stounhendžą sudaro dviejų skirtingų tipų uolienos. Išorinį žiedą sudaro vadinamieji sarseno akmenys – tai smiltainio rūšis, kuri Stounhendžo apylinkėse nėra reta. Tuo tarpu vidinis žiedas yra sudarytas iš „mėlynųjų akmenų“ (angl. bluestones), kurie Solsberio lygumoje nėra randami. Mėlynieji akmenys iki vietos, kurioje dabar stovi Stounhendžas, buvo atgabenti iš dviejų 5000 metų senumo karjerų, esančių Preseli kalnų šlaituose, 320 km nuo Solsberio lygumos.

Neįprasta vagystė

Daugelį labai domina tokios Stounhendžo paslaptys ir visi nori pagaliau gauti atsakymą į klausimą, kaip ir kodėl šie akmenys buvo gabenami taip toli į Solsberio lygumą. Tačiau Stounhendžas yra populiarus ne tik dėl to. Kaip rašo „Telegraph“, mėlynieji akmenys yra labai brangūs, todėl kai kurie bando juos vogti – kad turėtų bent dalelę Stounhendžo istorijos su savimi. Paskutinė vagystė įvyko visiškai neseniai, o su pasisavintu akmeniu žmogus nusprendė pagražinti savo sodą.

Pirmąją sausio savaitę vienas sodininkas pasiėmė vieną mėlynąjį akmenį iš Preseli kalvose esančio karjero. Dingusio akmens ėmė ieškoti policija, kol galiausiai jis buvo rastas 16 km nuo vagystės vietos. Be to, vagis net nebandė šio lobio paslėpti – akmuo tiesiog gulėjo jo sode. Tiesa, akmenį pasisavinęs asmuo teigė nežinojęs, kad tai daryti draudžiama.

Vienas iš šios bylos tyrėjų sakė, kad šis atvejis buvo labai neįprastas – kadangi vagystės vietoje buvo liudininkų, kurie vagį užfiksavo. Jungtinėje Karalystėje mėlynojo akmens terminu apibūdinimas ne vienintelis uolienų tipas – iš tiesų toks pavadinimas yra duotas gal net dvidešimčiai skirtingo tipo akmenų. Bet visi jie susiję tuo, kad yra vulkaninės kilmės, turi mėlyną ar pilkai mėlyną atspalvį, yra sunkūs, tamsūs ir kietesni už granitą.

Didžiausi Stounhendžo akmenys yra iš dėmėto dolerito ir riolito – tai dar kelios mėlynųjų akmenų rūšys. Doleritas yra atpažįstamas iš baltų dėmių ant melsvo paviršiaus, tuo tarpu riolitas gali būti baltos, pilkos, šviesiai žalsvos, geltonos, rausvos ar net raudonos spalvos.

Kaip akmenys buvo gabenami?

Geologai sako, kad abu karjerai, iš kurių buvo kasami Stounhendžo akmenys, puikiai tiko Stounhendžą stačiusiems žmonėms. Čia akmenys į aukštas vertikalias kolonas susiformavo vertikaliai, todėl jiems reikėjo paprasčiausiai jas atskirti ir atgabenti į reikiamą vietą.

Kai kurie istorikai mano, kad akmenys iš Preseli kalvų į Solsberio lygumą galėjo būti gabenami pirmiausia į pietus link Milford Heiveno, tada plaustais plukdomi iki Lamanšo sąsiaurio, o nuo ten – Eivonu (upę pietų Anglijoje) iki Solsberio lygumos. Tačiau archeologė Kate Welham teigia, kad visai įmanoma, jog akmenys buvo gabenami ir vien tik sausuma.

Kol kas nėra tiksliai aišku, kaip šiuos didelius akmenys to meto žmonės sugebėjo atgabenti iš taip toli, ir būtent dėl to Stounhendžą šiandien vis dar gaubia paslapčių šydas. Šis 4000 metais pr.m.e. pastatytas statinys daugelį metų buvo naudojamas kaip kapavietė, ritualinė vieta, taip pat religinių piligriminių kelionių tikslas. Net ir dabar šių laikų druidai susirenka čia per vasaros saulėgrįžą ir atlieka įvairias apeigas.

Vietinė valdžia žino, kad mėlynieji akmenys iš karjero dingsta – tačiau iki paskutinės vagystės niekas nežinojo kur jų reikėtų ieškoti. Preseli kalvos yra saugoma istorinė vietovė, todėl pasiimti iš jos bet ką yra nusikaltimas. Šiuo metu tose vietovėse yra paliekami įspėjimai, kurie primins turistams, jog akmenys karjere nėra suvenyrai – ir juos pasiimti yra nusikaltimas.

Parengta pagal „The Vintage News“.