Rusų istorikas Markas Soloninas: Leningrado bėda yra ta, kad blokados nebuvo

Šiuo metu šis leidinys yra nepasiekiamas, skelbiama, kad dėl nuostolingos veiklos jis uždarytas. „Metagazetos“ leidėjas Ruslanas Kisas tikino, kad kilo nesutarimų su redaktoriumi Aleksandru Sologubu dėl leidinio projekto vystymo. Pats A. Sologubas teigė tiksliai nesuprantantis, kodėl „Metagazeta“ buvo uždaryta. Iš pradžių leidinys daugiausia rašė verslo ir ekonomikos temomis, tačiau kai kada žurnalistai imdavosi ir politinių reikalų. „Metagazeta“ uždarytas net nesulaukus, kada redaktorius grįš iš atostogų.

Delfi susisiekus su istoriku Marku Soloninu, šis patvirtino, kad interviu apie Leningrado blokadą iš tiesų buvo.

– Markai, yra dvi skirtingos istorikų nuomonės: vieni teigia, kad Leningradui išgelbėti buvo padaryta viskas, kas įmanoma, kiti tvirtina, jog miestas buvo paliktas pražūčiai. Ką manote jūs?

– Aš laikausi trečios nuomonės. Leningrado tragedija susideda iš dviejų veiksmų, ir įvykiai klostėsi keliomis kryptimis. Šio miesto niekas nepamiršo ir nepaliko likimo valiai. Pirmajame veiksme vyko tas pats, kas ir kitose teritorijose, kurias Raudonoji armija paliko traukdamasi 1941 m. vasarą ir rudenį. Šiuo klausimu buvo labai aiškus vyriausiojo kariuomenės vado draugo Josifo Stalino įsakymas. Liepos 3 d. įsakymas tapo visuotinu. Turiu omenyje garsųjį J. Stalino radijo kreipimąsi į savo pavaldinius.

– „Broliai ir seserys…“?

– Taip, taip, „broliai ir seserys, į jus kreipiuosi, draugai mano“. J. Stalinas tada savo draugams paaiškino, kad teritorijose, kurias atsitraukianti Raudonoji armija yra priversta palikti priešui, neturi likti „nė kilogramo grūdų, nė litro kuro“. Jeigu šis įsakymas būtų buvęs vykdomas besąlygiškai visur, laikinai okupuotose teritorijose nebūtų likę gyvų žmonių. Mūsų atšiauriame klimate be maisto ir kuro žiemos neįmanoma pergyventi. Be to, kaip žinome, daugelis rajonų buvo okupuoti trejus metus – iki 1944 m. vasaros. Atsižvelgiant į įvairius skaičiavimus, išgyveno 50–60 mln. žmonių. Išgyveno todėl, kad J. Stalino įsakymas buvo prastai vykdomas. 1941-ųjų vasarą jo praktiškai niekas nesilaikė. Tiesa, rudenį atsirado daugiau tvarkos.

Draugas Stalinas buvo griežtas realistas ir nė akimirkai netikėjo stalinistine propaganda. Jis žinojo, kaip vokiečius sutiko Smolenske, Pskove, Kijeve, ką jau kalbėti apie Lvovą ir Vilnių. Okupuotų teritorijų gyventojus jis laikė net ne nuliniais, o neigiamais ištekliais: pradės, šunsnukiai, dirbti vokiečiams. Būtent tokia logika buvo paremta „išdegintos žemės“ taktika. Nelabai perdėsime pasakę, jog Leningrado bėda yra ta, kad blokados nebuvo.

– Nebuvo blokados?

– Geležinkelio bėgiai, vedantys į miestą iš pietų pusės, buvo perpjauti ne pirmąją karo dieną ir net ne pirmąjį mėnesį. Mga stotį vokiečiai užgrobė rugpjūčio 30 d., o rugsėjo 8 d. užėmė Šliselburgą. Taip pat reikia pridurti, kad užėmė nusiuntę vos vieną pėstininkų pulką. Iki šių įvykių į Leningradą buvo galima atvežti kalną maisto. Kad geriau suprastumėte šio miesto geležinkelio mazgo pajėgumus, nurodysiu keletą skaičių. Dieną prieš Mga užėmimą, rugpjūčio 29-ąją, speciali Valstybinio gynybos komiteto komisija parengė eilinį Leningrado gamyklų evakuacijos planą, kuriuo vadovaujantis per 10 dienų į rytus turėjo būti išsiųsta 12 313 vagonų. Jau kitą dieną buvo kraunami 2200 vagonų.

– Bet tai suprantama, juk evakuacija. O jeigu kalbėtume apie maisto produktus?

– Yra dokumentas – Leningrado valstybinių materialinių atsargų teritorinės valdybos viršininko Gorčakovo 1942 m. sausio 5 d. atmintinė. Karo išvakarėse Leningrado srities valstybinio rezervo sandėliuose ir bazėse buvo laikoma 146 tūkst. tonų pašarinių grūdų ir miltų. Nereikia kabinėtis prie žodžio „pašarinių“. Tai buvo avižos, iš kurių galima išvirti avižinės košės. Manau, kad iš bado mirštantys leningradiečiai tikrai nebūtų atsisakę sočios košės. Be avižų ir miltų taip pat buvo saugoma 37 tūkst. tonų cukraus. Buvo didžiulis kiekis koncentruoto kaloringo maisto už 195 mln. tuometinių sovietinių rublių. Griežtai apribojus atsargų vartojimą, Leningrado gyventojams jų būtų užtekę 3–4 mėnesiams. Bet praktiškai visus šiuos maisto produktus taip pat išvežė. Kai buvo išardyti bėgiai, sandėliuose tebuvo likę 20 tūkst. tonų miltų.

– Galimybių į Leningradą atvežti maisto nebuvo, tačiau išvežti – atsirado?

– Nebuvo noro vežti maisto produktų į miestą, kurio praradimas – visai tikėtinas. Kas yra 1941 m. rugsėjo pradžia karo kalendoriuje? Jau įvyko didžiulė Raudonosios armijos apsuptis Minsko rajone (Ukrainoje ties Umane), tuoj tuoj užsivers pats didžiausias – Kijevo – katilas. Paskui, pirmosiomis spalio mėnesio dienomis, įvyks milžiniška apsuptis Viazmos ir Briansko rajonuose, kur tiesiog išnyks 60 Sovietų Sąjungos divizijų – didžiulės pajėgos, sutelktos ginti Maskvą. Maždaug 2 mln. raudonarmiečių atsidurs nelaisvėje. Šių įvykių sūkuryje įvyksta vokiečių ataka prieš Leningradą.

Nesunku nuspėti, kokios buvo prognozės. Yra išlikęs dokumentas – spalio 23 d. J. Stalinas Leningrado fronto karo tarybai nusiunčia telegramą, kuri baigiasi šiais žodžiais: „Arba jūs per tas dvi–tris dienas pralaušite frontą ir suteiksite galimybę mūsų pajėgoms atsitraukti į rytus, jeigu nepavyks išlaikyti Leningrado, arba visi pateksite į nelaisvę. Suburkite aštuonias arba dešimt divizijų ir prasiveržkite į rytus. Tai yra būtina abiem atvejais: jei Leningradą pavyks išsaugoti arba jei jį prarasime. Mums armija yra svarbesnė.“ Kas gi tokioje situacijoje būtų pradėjęs vežti į Leningradą maistą?

Galų gale reikia suprasti, kad Leningrado tragedija buvo didelės tragedijos sudedamoji dalis. Skirtumas tik toks, jog mažesniuose miestuose ir kaimuose žmonės mirė tylėdami. Kaip žinome, Zoja Kosmodemjanskaja ir jos bendražygiai bandė sudeginti Petriščevo kaimą. Tik viena legendinė 7-oji gvardiečių divizija (vadinamieji panfiloviečiai) pranešė, kad sudegino 30 gyvenviečių. Kur tų kaimų gyventojai, atsidūrę lauke spaudžiant 20 laipsnių šalčiui? Ar paliko mums savo atsiminimus, knygas, eilėraščius, filmus? Ne. Paprasti žmonės žuvo ramiai, tylėdami.

– Lygiai taip pat buvo norima sunaikinti Leningradą?

– Leningradas – tai ne Petriščevo kaimas. Kiek jo nevalė draugas Stalinas, kiek nešaudė ir netrėmė iš miesto išsilavinusius žmones, vis tiek likdavo daug rašytojų, poetų, menininkų, kompozitorių, akademikų. Visi šie žmonės mokėjo rašyti, o kiti skaitė, ką jie parašė. Todėl Leningrado tragedija tapo žinoma visai šaliai. Paskui ir sovietinė propagandos mašina suprato, kad tai labai gera „prekė“ užsienio rinkoms. O iš pradžių Leningrade vyko tas pats, kas ir, pavyzdžiui, Petrozavodske – sovietinės Karelijos sostinėje. Prieš paliekant miestą likimo valiai, iš jo išvežė viską, ką tik buvo galima išvežti, įskaitant maisto produktus. Ko negalėjo išvežti – sunaikino. Susprogdino elektrinę, išdegino praktiškai visą miesto centrą. Rugsėjo 13 d. į Leningradą atskrido vidaus reikalų liaudies komisaro pavaduotojas Vsevolodas Merkulovas. Jam vadovaujant, buvo sudarytas išsamus (vos ne iki kiekvienam objektui reikalingų kirvių ir kūjų skaičiaus) miesto griovimo planas. Reikėjo sunaikinti 380 objektų: elektrines, vandentiekį, ryšių mazgus, tiltus, traukinių ir autobusų stotis… Kas po šių veiksmų turėjo nutikti Leningrado gyventojams – nesunku nuspėti.

– Kodėl jūs sakėte, jog tai yra dviejų veiksmų tragedija?

– Nes paskui atėjo spalio mėnuo.

– Maskvos puolimas?

– Būtent. Spalio pradžioje prasidėjo didžiulė vokiečių operacija „Taifūnas“. Adolfas Hitleris šia operacija tikėjosi ne tik užbaigti 1941 m. kampaniją, bet ir karą su Sovietų Sąjunga apskritai. Vokiečiai iš Leningrado srities patraukė visas tankų divizijas ir praktiškai visą aviaciją. Liko tik pėstininkai, kuriems buvo duota užduotis išlaikyti esamą fronto liniją.

– Vokiečiai patraukė aviaciją nuo Leningrado? Bet juk iš patikimų šaltinių žinome apie nesiliaujantį miesto bombardavimą?

– Remiantis Leningrado priešlėktuvinės gynybos štabo dokumentais, per visą rugsėjo mėnesį virš miesto priešo lėktuvai praskrido 675 kartus. Per mėnesį. Tai atitinka vieną liuftvafės Londono antskrydį. Spalio mėnesį – 377 kartus, lapkričio mėnesį – 388 kartus, gruodžio mėnesį – 59 kartus. 1942 m. sausio, vasario ir kovo mėnesiais – nė karto. Patį įtikinamiausią įrodymą, kad priešo pajėgos buvo negausios, randame 123-iojo naikintuvų aviacijos pulko ataskaitoje apie karinius veiksmus. Šis pulkas nuo rugsėjo mėnesio pabaigos gynė padanges virš Ladogos. Dokumentas pasirašytas 1942 m. sausio 25 d. Per šį laikotarpį pulkas atliko 3 010 skrydžių ir oro mūšiuose neteko 17 lėktuvų. Taigi, 177 skrydžiams tenka vienas praradimas. Tai reiškia, kad ore priešo nėra. Ten, kur skraidydavo vokiečių „meseriai“, Rusijos naikintuvai ilgai neišgyvendavo. Kalbant konkrečiais skaičiais, pirmaisiais karo metais visuose frontuose vidutiniškai 28 naikintuvų skrydžiams tekdavo vienas praradimas. Per 177 skrydžius numuštas vienas lėktuvas – tai patruliavimas tuščiame danguje.

– Kada J. Stalinas nusprendė, kad Leningrado neatiduos ir reikia jį aprūpinti maisto atsargomis?

– Vargu ar toks sprendimas buvo priimtas žaibiškai ir iš karto užfiksuotas dokumente. Spalio mėnesį valdžia suprato, kad išlaikyti miestą – įmanoma, kad nepaliaujamų mūšių ir žygių iš Baltijos šalių į Leningradą išvarginti vokiečių pėstininkai nebegalės daugiau pulti. Štai tada ir prasidėjo antrasis tragedijos aktas – Leningrado gelbėjimo istorija. Skirtingai nei maisto išvežimas, akademiniuose leidiniuose aprašytas smulkiu šriftu, gelbėjimo veiksmai gi aprašyti nurodant konkrečias dienas ir valandas. Pakartosiu dar kartą: transporto blokados nebuvo. Tuo labai lengva įsitikinti. Užtenka pažiūrėti į žemėlapį. Buvo perpjauti bėgiai, vedantys į Leningradą iš pietų pusės, tačiau 60 km Ladogos ežero pakrantės buvo laisvi. Nuo pakrantės iki neužimtos teritorijos – 30 km kelio vandeniu, pasirinkus artimiausią tašką – Kobono kaimą. Keliaujant į Naująją Ladogą – 100 km. Iš pradžių ten ir vyko, nes Naujojoje Ladogoje buvo geležinkelis. Paskui patraukė ir į Koboną. Bet kokiu atveju pati lėčiausia barža tokį atstumą įveikia per vieną ilgą rudenio naktį.

– Bet juk maisto produktų pristatymas – tai ne tik baržos pakrovimas ir plukdymas. Reikia ir prieplaukos, kur ją būtų galimą iškrauti, ir taip toliau. Ar visa tai buvo Ladogoje?

– Mes kalbame ne apie kaimo dykumoje, bet apie didžiausio šalies pramonės centro aprūpinimą maistu. Be to, didžiausio laivų statybos centro. Primenu, kad iš Leningrado per Osinoveco uostą Ladogos ežero pakrantėje būdavo išgabenama pramoninė įranga, įskaitant milžiniškas stakles, presus ir kitus gaminius. Tai ne 50 kilogramų svorio maišas grūdų, kurį reikėtų pernešti mediniais tiltukais. 1941 m. rugsėjo mėnesio pabaigoje buvo įrengtos keturios prieplaukos, kuriose gylis siekė 2,5 metro, o Morjės upės užutekyje – iki 2 metrų gylio užtvanka. Po rugsėjo atėjo spalis, lapkritis… Prieplaukas sujungė siauruoju geležinkeliu ir įprastu geležinkeliu, įrengė rėminius kranus, sandėlius prieplaukose ir kitus infrastruktūros elementus. Taigi, maišų su miltais iškrovimo problema buvo sėkmingai išspręsta. Kad tik būtų, ką iškrauti.

– Ladoga yra gana nemažas ežeras, garsėjantis audromis ir kitais laivybą apsunkinančiais dalykais.

– Naujoji Ladoga ne veltui laikoma pačiu seniausiu miestu dabartinės Rusijos teritorijoje. Laivininkystei Ladogos ežere – tūkstančiai metų. XIX a. ežere reguliariai plaukiodavo garlaiviai. Abejonių dėl to, ar Ladogoje galima plaukioti, atsirado tik tada, kai keletas autorių, įskaitant mane, atkreipė dėmesį į tai, kad blokados nebuvo. Tuomet ir prasidėjo pasakojimai apie kažkokias neregėtas Ladogos bangas. Tuo tarpu 1942 m. vasarą–rudenį Ladogos ežeru buvo pergabenta 1,1 mln. tonų krovinių. Į Leningradą buvo pristatyta 790 tūkst. tonų. Šis skaičius 13 kartų viršija 1941 m. navigacijos sezono krovinių apimtį. Vadinasi, kai šalies vadovybė priėmė sprendimą aprūpinti Leningradą maisto ištekliais, paaiškėjo, kad Ladogos ežero bangos – visai neypatingos ir niekuo nebaisesnės už bangas Šiaurės Atlanto vandenyne, kuriuo amerikiečiai į Murmanską atgabeno beveik 5 mln. tonų krovinių.

– Gerai, transporto koridorius buvo, tačiau kokius maisto produktus juo gabeno, jeigu maisto nebuvo visoje šalyje?

– Ieškodami atsakymo vėl prisiminsime draugą Staliną. 1946 m. vasario 9 d. kalbėdamas rinkėjams jis pareiškė, jog 1940 m. Sovietų Sąjungoje buvo užauginta „38 mln. 300 tūkst. tonų maistinių grūdų“. Net padarius prielaidą, kad pusė šio grūdų kiekio buvo prarasta atsitraukimo metu 1941 m. vasarą–rudenį, norint Leningradą pusmečiui aprūpinti duona (dienai skiriant 1 500 tonų), būtų reikėję vos 1,5 proc. visų šalies grūdų atsargų. Ne taip ir daug, jeigu ketinama išsaugoti miestą, kuriame buvo pagaminama trečdalis Sovietų Sąjungos ginkluotės.

O maisto produktų nebuvo nė kvapo apleistame pietiniame Ladogos ežero krante. Niekam ir didžiausiame košmare nebūtų prisisapnavę, kad priešo pajėgos pasirodys prie Volchovo ir Šliselburgo. Tačiau dar baisesnėje tikrovėje lapkričio 8 d. vokiečiai užėmė Tichviną. Jeigu prieš tai maisto produktus, skirtus pergabenti Gyvybės keliu, buvo galima geležinkeliu atvežti į pietinį Ladogos ežero krantą per Tichviną, tai dabar tokia galimybė buvo prarasta. Žinoma, buvo galima vežti aplinkiniu keliu per Lodeinoje Polę, tačiau šį miestelį buvo užėmę suomiai. Tik gruodžio 9 d., prasidėjus Raudonosios armijos kontrpuolimui, vokiečiai buvo išstumti iš Tichvino. Bet ką padarė besitraukiantys naciai?

– Sunaikino geležinkelį?

– Teisingai. Ir tik 1942 m. sausio mėnesio pradžioje milžiniškomis pastangomis ir nepaprastai sunkiu darbu pavyko sudėti šią dėlionę: kad būtų geležinkelio linija per Tichviną–Volchovą iki Naujosios Ladogos, kad ten jau būtų pažymėta trasa, būtų reguliuojamas eismas, stovėtų šildymo punktai ir taip toliau. Kai viskas buvo paruošta, tuomet neįtikėtinai greitai, dar tą patį mėnesį, į Leningradą buvo pradėta vežti vidutiniškai po 1 700 tonų krovinių per parą. Daugiausia – maisto produktų. Vasario mėnesį krovinių apimtis išaugo iki 3 tūkst. tonų, kovą – beveik iki 4 tūkst. tonų. Šie kroviniai leido nuo vasario 11 d. pagal korteles išdavinėti 500 gramų duonos darbininkams, 300 gramų vaikams ir išlaikytiniams. Kovo mėnesį darbininkai jau gaudavo 600 gramų duonos, atsirado kruopų, cukraus, taukų, mėsos produktų. O kai nutirpo ledas ir prasidėjo normali navigacija, leningradiečių racionas tapo toks pat, koks tada buvo visoje Sovietų Sąjungoje. Taigi, sunkiausia buvo „tik“ (šį žodį išskiriu kabutėmis) tris mėnesius: lapkritį, gruodį ir sausį.

– Blokados laikotarpiu Leningrade vien iš bado mirė daugiau nei 800 tūkst. žmonių, dauguma per tuos tris mėnesius, bet juk mirtys nesibaigė ir vėliau, o jūs kalbate apie 600 gramų duonos.

– Jau 1941 m. lapkričio mėnesį mirtingumas Leningrade daugiau nei du kartus viršijo ikikarinius rodiklius. Gruodžio mėnesį prasidėjo mirtį sėjantis badas. Žmonės gatvėse krisdavo be sąmonės, neišvežti lavonai sušaldavo namuose. Gruodžio mėnesį mieste mirė 53 tūkst. žmonių, sausio mėnesį – 102 tūkst., vasario mėnesį – 108 tūkst. Bet badas nėra tiesiog „noriu valgyti“. Tai sunki liga, alimentarinė distrofija. Sutrinka normali medžiagų apykaita, ir šio proceso padarinius ne visada galima atitaisyti. 1942 m. vasario mėnesį mirė 108 tūkst. žmonių. Kovo mėnesį – 99 tūkst. Balandžio mėnesį – 80 tūkst. Šiltą ir saulėtą gegužės mėnesį – 53 tūkst. Noriu pasakyti, kad „tik“ per tris mėnesius (nuo lapkričio iki sausio) žmonių sveikatai padarytas poveikis šimtams tūkstančių Leningrado gyventojų buvo mirtinas.

– Į Leningradą vežė ne tik miltus bei grūdus, bet ir troškintos mėsos konservus, dešrą, sūrį. Kas visa tai gaudavo?

– Norite paklausti apie valdžios aprūpinimą maistu ir Andrejaus Ždanovo pyragaičius? Aš labai nemėgstu šio klausimo, nes jį nagrinėdami didžiulę tragediją sumenkiname iki ginčo tramvajuje lygio. J. Stalino bendražygiai ir konkrečiai draugas Ždanovas nekalti, kad badaujančioje šalyje rijo pyragaičius. O ir valstybės vadovui nepritinka atsisakyti maisto ir didvyriškai mirti su visais. Jis privalo pasirūpinti, jog niekas nemirtų. Būtent su šia užduotimi Sovietų Sąjungos valdžios vyrai ir nesusidorojo. Tiesa, nesusidorojo – dar per švelniai pasakyta. Jie šaltakraujiškai, su išskaičiavimu žiūrėjo į scenarijų, kad milijonai žmonių paprasčiausiai mirs.

Draugas Ždanovas šioje sistemoje buvo labai pastebimas žmogus, ir ne tik kalbant apie jo iš prigimties apkūnų stotą. Jis daugiausia dalyvavo sprendžiant Sovietų Sąjungos–Suomijos karo reikalus, o be šio karo Leningrado blokada būtų buvusi iš principo neįmanoma. Iš šiaurės pusės Leningrado link driekėsi geležinkelis. Esant normaliems santykiams su šiauriniu kaimynu, būtų buvę galima diena iš dienos vežti maisto produktus per Suomiją. Tačiau J. Stalinui ir „kolektyviniam Stalinui“ kilo noras nubausti „suomišką vabalėlį, kuris kraiposi ir šokinėja prie mūsų sienos“. Beje, ką tik pacitavau „Pravdą“. Štai už šiuos darbelius jie visi turėjo atsidurti teisiamųjų suole.