Tai labai keistas, bet labai dažnas istorinių knygų piešinys: kodėl šarvais apkaustytas riteris puldavo sraiges?

Skriptoriumai, kuriuose buvo perrašinėjamos rankraštinės knygos, tapo neatsiejama viduramžių Europos vienuolynų dalimi, o vienuolių perrašytos knygos buvo didelė prabanga.

Tuomet rankraštinių knygų dirbtuvėse atsirado darbo pasidalijimas – vieni vienuoliai diktuodavo tekstą, kiti jį rašydavo, dar kiti puošniai iliustruodavo.

XII amžiuje Europoje pradėjus steigtis pirmiesiems universitetams, vienuolius šiame procese pradėjo keisti išsilavinę pasauliečiai.

Tuometiniai inkanabulai (didelės rankraštinės knygos) buvo dekoruojami įvairiomis spalvingomis ir puošniomis iliustracijomis, aukso ir sidabro dulkėmis, o jų paraštėse vadinamose drolerie (pranc. drôlerie – juokai) – būta daug keistų siužetų. Tarp jų ir riterių, kurie kaunasi su sraigėmis.

Šiandien yra manoma, kad šmaikštūs siužetai knygų perrašinėtojų galvose gimdavo šiems gerokai pervargus nuo ilgo, kruopštaus ir atsakingo darbo.

Rankraštinių knygų paraštėse būdavo vaizduojami ne tik žmonės, tačiau ir gyvūnai bei mistinės būtybės, įvairios istorijos ir simboliai, šiandien mums sunkiai suprantami, tačiau padedantys suprasti, ką mąstė ano meto žmonės.

Siužetų knygų paraštėse yra žinoma daug ir įvairių, visi jie įdomūs ir unikalūs. Gana dažnai sutinkami buvo zuikio žudiko, šuns bei sraigės motyvai. Tačiau šį kartą – tik apie blogąsias sraiges ir su jomis besikaunančius riterius.

Kartais sraigės būdavo didelės, kartais – mažos. Kartais riteris piešinyje būdavo ant žirgo, kartais – ne. Dažnai riteris atrodydavo išsigandęs sraigės.

Visus tokius piešinius siejo vienas dalykas – jie nebuvo niekaip susiję su knygos turiniu. Būtent šie siužetai rankraštinių knygų paraštėse atsirado maždaug 1290–1325 metais, kitaip tariant XIII amžiuje.

Kadangi jie niekaip nebuvo susiję su knygos turiniu ir paaiškinimų anuometiniai perrašinėtojai nepaliko, šiandien vieno paaiškinimo nėra. Bet esama įvairių teorijų.

Nemažai tokių ir panašių iliustracijų galima aptikti, pavyzdžiui garsiajame 1302–1305 metų Renaud/Marguerite de Bar brevijoriuje – dvasininkų maldyne (Verdenas, Prancūzija).

Šeštajame dešimtmetyje vokiečių medievistė Lilian Randall atliko tyrimą – suskaičiavo sraiges senuosiuose rankraščiuose, datuojamuose nuo 1290 m. iki 1310 m. Rezultatas įdomus – 29 rankraščiuose aptiko net 70 sraigių.

Ji savo radinius aprašė moksliniame darbe „The snail in gothic marginal warfare“ plačiau skaitykite čia-->.

Galutinio atsakymo ji nepateikia. Bet aišku viena – šių bei panašių iliustracijų nereikėtų priimti tiesiogiai. Tai tų laikų groteskas bei satyra.

Galimai anuomet taip buvo juokiamasi iš ištižėlių, neturinčių tvirto stuburo, taip pat iš neužsigrūdinusių ar tiesiog pralaiminčių priešo karių. Toks viduramžių humoras.

Mokslininkai sraiges rankraščių paraštėse taip pat sieja ir su citata iš Biblijos Psalmių knygos: „Teištyžta jie kaip sraigė, kaip nelaiku gimęs kūdikis tenemato saulės! Ps. 58.8“. Tai reiškia, kad sraigės simbolizuotų mirtį.

L.Randall teigia, kad „šlykščiomis sraigėmis, kurias reikia nugalėti“ galėjo būti vaizduojami ir konkrečiai lombardai (langobardai).

Ši germanų gentis atkeliavo iš šiaurės, nuo Skandinavijos, per dabartinės Vokietijos teritoriją, nukariavusi herulus bei gepidus ir 568 m. pradėjo pulti į pietus – užvaldė beveik visą Italiją. Taip sužlugdė Justiniano atkuriamą Romos imperiją.

Tačiau po keleto šimtmečių pačius langobardus sumušė Karolis Didysis – 774 m. įžengė į sostinę Paviją, karūnavosi Lombardijos karaliumi ir taip įjungė Lombardiją į Frankų imperiją.

Lombardija kaip karalystė buvo gerokai sumažėjusi, tačiau nenustojo egzistuoti. Nors ir garsėję karingumu, lombardai buvo puikūs prekybininkai.

Manoma, kad kova su sraigėmis galėjo simbolizuoti neapykantą lombardams dėl jų puikaus gebėjimo verstis prekyba.

Lombardai turėjo ir savo kalbą, kuri neišliko, tačiau italų kalba perėmė dalį lombardiškų žodžių.

Vis dėlto, ką kova su sraigėmis tiksliai reiškia, tikriausiai nebesužinosime – viduramžių žmogus visai kitaip matė ir suvokė pasaulį, o šių dienų žmogui tokie juokai nebesuprantami, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo smagūs.

Straipsnio autorius Šarūnas Subatavičius – archeologas, dabar VU istorijos magistrantas. Domisi Lietuvos ir regiono praeitimi, Europos numizmatika, senųjų Pietų Amerikos kultūrų archeologija. Rašo tinklaraštį praeitiespaslaptys.lt.