Kaip Šiaurės pašvaistė per Kubos raketų krizę vos nesukėlė Trečiojo pasaulinio karo

Kaip žinia, Trečiasis pasaulinis karas vis dėlto nekilo. Bet trūko nedaug. Ir faktas, kad minėtos dienos rytą JAV karinis lėktuvas netyčia įskrido į SSRS teritoriją, irgi nepadėjo sumažinti įtampos.

Kaip tai nutiko? Pasirodo, tai lėmė šiaurės pašvaistė.

Apie vidurnaktį Aliaskos laiku kapitonas Chuckas Maultsbis, JAV Oro pajėgų pilotas, iš Aliaskos pakilo skrydžiui į Šiaurės ašigalį ir atgal. Jis skrido vienas, su svarbia užduotimi.

JAV žvalgyba turėjo duomenų, kad SSRS neseniai Sibire atliko branduolinių raketų bandymus. Šių bandymų metu į dangų pateko tam tikras radioaktyvių atliekų kiekis. Dalis šių atliekų galėjo susikaupti debesyse. Tai reiškė, kad šie debesys potencialiai yra tikra lobių skrynia JAV mokslininkams. Jie galėjo ištyrę šias atliekas gauti naudingos informacijos.

Ch. Maulstbio, ypatingai geros reputacijos piloto, misija buvo žvalgybiniu lėktuvu „U-2“ iš Aliaskos nuskristi iki Šiaurės ašigalio ir iš jo grįžti, pakeliui stebint Geigerio skaitiklį ir renkant oro dalelių mėginius, kai tik šis imtų rodyti padidėjusį radioaktyvumo lygį debesyse.

Skrydis turėjo trukti apie aštuonias valandas. Tačiau tai nebuvo paprasta užduotis. Kadangi misija buvo žvalgybinė, Ch.Maultsbis skrydžio metu negalėjo pasitelkti radijo. Jis negalėjo rizikuoti, kad sovietai sužinotų jo skrydžio tikslą.

Be to, kadangi jo skrydžio trajektorija driekėsi netoli magnetinio Šiaurės ašigalio, kompasas irgi nebuvo naudingas. Tai reiškė, kad Ch. Maultsbis skrydžio metu galėjo orientuotis tik pagal žvaigždes. Pasiėmęs sekstantą ir žvaigždėlapį, Ch. Maultsbis pakilo į dangų. Tačiau tada jis susidūrė su iššūkiu.

Tai šiaurės pašvaistė, arba Aurora Borealis. Šiaurės pašvaistė yra didelė, graži ir ryški – tokia ryški, kad jos šviesa užgožia žvaigždžių šviesą. Tai sukėlė didelių problemų pilotui. Jis negalėjo matyti, kur skirsti. Tad savo maršrutą bandė tiesiog atspėti – ir jam tai pavyko ne iki galo.

George'o Washingtono universiteto JAV Nacionalinis saugumo archyvas sukūrė Ch.Maultsbio skrydžio žemėlapį. Nuskristi iki Šiaurės ašigalio jam pavyko puikiai. Užtat kelionė atgal sekėsi jau ne taip gerai. Ch. Maultsby atsidūrė SSRS oro erdvėje, virš Čiukotkos pusiasalio. Tiesa, jis to nežinojo.

Bet tai žinojo ir JAV, ir SSRS kariuomenės. Amerikiečiai, supratę, kad situacija yra ypatinga, susisiekė su juo per radiją ir suteikė jam instrukcijas, kaip grįžti į JAV oro erdvę.

Tačiau, kaip savo knygoje „Viena minutė iki vidurnakčio: Kennedy, Chruščiovas ir Castro ant branduolinio karo ribos“ rašė istorikas Michaelas Dobbsas, tai jie darė ne vieninteliai.

Pasak šios knygos, praėjus kelioms minutėms po instrukcijų gavimo Ch. Maultsby sulaukė dar vieno bandymo su juo susisiekti radijo ryšiu.

Šįkart balsas, nors skambėjo anglų kalba, buvo jam nepažįstamas. Bet, kad ir kas tai buvo (beveik neabejotina, kad tai buvo sovietai, bandę prisivilioti pilotą pas save), skambintojas nurodė pilotui skristi visai į kitą pusę. Taip per kelias minutes Ch.Maultsby sulaukė dviejų skambučių per radiją, kurių metu jam buvo pateikti priešingi nurodymai.

Uždavęs kodinį klausimą, Ch.Maultsbis suprato, kad su juo susisiekti bando ne amerikietis. Bet tuo jo bėdos nesibaigė.

Bent pustuzinis sovietinių naikintuvų galiausiai buvo pakelti į orą su aiškiu nurodymu – kai tik bus galimybė, numušti Ch.Maultsbio lėktuvą. Sovietams Ch.Maultsbio skrydis atrodė per daug pavojingas, kad į jį būtų galima nekreipti dėmesio.

Kaip rašė „Discover Magazine“, greičiausiai SSRS lyderiai, ir taip jau įsitempę, įtarė, kad vienišas JAV naikintuvas, įskridęs į SSRS oro erdvę iš rytų pusės, skrenda su slapta misija netikėtai numesti atominę bombą kažkur ant SSRS, kol viso pasaulio dėmesys sutelktas į Kubą.

Jeigu sovietai išties būtų numušę pasiklydusį amerikiečių lėktuvą, Kubos raketų krizei ir taip pasiekus aukščiausią įtampos tašką, nežinia, prie ko tai būtų privedę, tačiau tikėtina, kad karo pavojus būtų dar labiau išaugęs.

Vis dėlto Ch.Maultsbiui, o tuo pačiu ir pasauliui, pasisekė. Per jo radijo garsiakalbį pradėjo skambėti rusiška muzika. Taip jis suprato, kad yra virš SSRS. Tuo metu jis buvo įskridęs daugiau negu 400 km į SSRS teritoriją.

Pilotas skubiai nukreipė lėktuvą į rytus, tikėdamasis pasiekti Aliaską. Skrydžio metu jam baigėsi kuras, tačiau Ch.Maultsbiui pavyko sėkmingai nusklęsti iki Aliaskos ir ten nusileisti.

Sovietiniai naikintuvai persekiojo pilotą, bet negalėjo pakilti taip aukštai, kad numuštų jo lėktuvą. O Ch.Maultsbiui pradėjus leistis, iki jo jau buvo atskridę kiti JAV naikintuvai, kurie jį lydėjo.

Ir JAV prezidentui Johnui F.Kennedy, ir SSRS generaliniam sekretoriui Nikitai Chruščiovui buvo pranešta apie įvykį bei apie tai, kad JAV pilotas virš SSRS atsidūrė netyčia.

Kaip rašė M.Dobbsas, N.Chruščiovas vėliau nusiuntė pranešimą JAV prezidentui, perspėdamas, kad ši situacija galėjo baigtis daug blogiau.

„Vienas jūsų lėktuvų pažeidė mūsų sieną šiuo įtemptu mums abiem laiku, kai visi yra karinėje parengtyje. Argi nėra taip, kad įsiveržėlis JAV lėktuvas gali būti palaikytas atominiu bombonešiu, o tokioje situacijoje mes būsime priversti priimti lemtingą sprendimą?“, - rašė N.Chruščiovas.

Vis dėlto lemtingas sprendimas priimtas nebuvo. O kitą dieną abi pusės pasiekė susitarimą ir Kubos raketų krizė baigėsi. Esama manančių, kad ši situacija netgi galėjo prie to prisidėti - abiejų pusių vadovybė suprato, kaip lengvai esant tokiai įtampai branduolinis karas gali kilti netgi netyčia.

Ilgą laiką informacija apie šį įvykį buvo slepiama - išslaptinti su juo susiję dokumentai buvo tik XXI a. pr.

Parengta pagal Now I Know ir Vanity Fair.