Keli įdomūs faktai apie Sokratą - ar žinojote, kad jis buvo nusiteikęs prieš rašytinį žodį ir kodėl jis nepabėgo nuo mirties bausmės, nors turėjo tokią galimybę

Įdomu tai, kad neturime jokių Sokrato ranka rašytų darbų. Viskas, ką mes žinome apie jį, buvo parašyta jo mokinių ar tiesiog stebėtojų-liudininkų, iš kurių žymiausias buvo Platonas. Tai mus priveda prie vadinamosios „Sokrato problemos“.

Mes iš tikrųjų nežinome, kas toks buvo Sokratas, kaip ir jo požiūrių – apie tai mes žinome tik tai, kaip jo žodžius interpretavo jo mokiniai. Ilgą laiką buvo manoma, kad Sokratas tėra personažas, kurį sugalvojo Platonas, kad panaudotų jį savo idėjoms išreikšti. Iš istorinių šaltinių dabar jau žinome, kad tai nėra tiesa – ir Sokratas buvo tikras žmogus.

Kaip ir minėta, mums trūksta duomenų apie Sokratą dėl rašytinių įrodymų trūkumo – tačiau yra tam tikrų dalykų, kurie mums žinomi. Anot Platono, Sokratas tarnavo Atėnų kariuomenėje – tačiau daugiau detalių apie tai nėra žinoma.

Taip pat nėra žinoma, kaip Sokratas uždirbdavo pragyvenimui. Anot Aristofano, pjesėje „Debesys“ Sokratas yra vaizduojamas kaip užsidirbantis iš mokytojo darbo sofistų mokykloje. Kita vertus, Platonas vaizduoja Sokratą kaip neimantį pinigų už mokymą. Šis požiūris yra pabrėžiamas „Sokrato apologijoje“, kur jis vaizduojamas kaip gyvenantis vargingą gyvenimą.

Sokratinį metodą sugalvojo pats Sokratas, o jis yra naudojamas dar ir šiandien. Sokratas iškeldavo problemą ir suskaidydavo ją į paprastesnius klausimus. Šis metodas padėjo atsirasti kitoms filosofijos šakoms – tokioms kaip etika ar politinę filosofija.

Mokymas Sokratui buvo itin svarbus. Tačiau rašytinio teksto eros pradžioje Sokratas buvo nusiteikęs prieš rašytinį žodį. Jis buvo puikus oratorius, todėl kartais kalbėdavo bet kam, kas tik jo klausydavosi. Vien su savo diskusijomis jis sugebėdavo pritraukti minias žmonių ir prikaustyti jų dėmesį.

Sokratas nebuvo materialistas. Kaip jau minėta, jis nebuvo turtingas. Sokratas manė, kad žmonės turėtų užsiimti savęs tobulinimu ir stengtis įgyti kuo daugiau žinių. Idealus gyvenimas pagal Sokratą buvo nuolatinis gėrio ieškojimas. Šis idealas jį ir pražudė.

Sokratas buvo pripažintas kaltu dėl to, kad teršė jaunų Atėnų žmonių mintis. Iš esmės Sokratas priėjo iki to, kad savo kasdienėse diskusijose su žmonėmis imdavo viešai žeminti iškilius Atėnų žmones. Jis imdavo uždavinėti jiems klausimus, į kuriuose atsakymai priversdavo žmones pasijusti kvailiais – todėl šie žmonės iš keršto kaltindavo Sokratą radikaliais dalykais.

Sokratas buvo nuteistas myriop, tačiau istoriją pasakojantys Platonas ir Ksenofontas teigia, kad jis turėjo galimybę pabėgti. Tačiau Sokratas to nepadarė ir nusprendė priimti bausmę dėl kelių priežasčių: jis manė, kad jo mokymas kituose miestuose nebus taip gerai priimtas kaip Atėnuose. Be to, jis gyveno laikydamasis įstatymų, o pabėgimas sumenkintų valstybės reputaciją. Jis taip pat manė, kad bėgimas tik sukeltų mirties baimę, kurios pagal jį nei vienas filosofas neturėtų jausti.

Ksenofontas pasakoja, kad teismo metu Sokratas priešais prisiekusiuosius elgėsi labai nepaklusniai. Sokrato paklausus, kokios bausmės norėtų, jis komiškai paaiškino, kad norėtų kompensacijos iš valdžios ir nemokamos vakarienės likusiam gyvenimui. Nepaisant to, jis buvo nuteistas nunuodijimu dėmėtąja mauda – ir galiausiai dėl savo įsitikinimų mirė.

Apibendrinant, mes niekada iki galo nesužinosime, kas buvo Sokratas. Nėra jokių istorinių įrodymų, kuri pateiktų pakankamai informacijos apie vakarų filosofijos tėvą. Tiesa, iš Platono ir kitų Sokrato mokinių mes galime susidaryti šiokį tokį įspūdį apie Sokratą ir kaip jis gyveno. Kaip tikras kankinys, Sokratas mirė vardan teisybės ir išminties. Sokratinė problema visuomet egzistuos – nebent atrasime daugiau įrodymų – tačiau kadangi Sokratas buvo rašytinio teksto priešininkas, tokių įrodymų galime niekada ir neatrasti.