Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija |
Iš visų ugnikalnių išsiveržimų, kurie sukrėtė mūsų planetą per pastaruosius 2 milijonus metų, Tobos superišsiveržimas Sumatroje (Indonezijoje) buvo vienas grandioziškiausių tokių įvykių. Bet galbūt tai nebuvo tokia visuotinė katastrofa, kaip buvo manyta iki šiol. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Didžiulis išsiveržimas įvyko maždaug prieš 74 000 metų ir išspjovė maždaug 1000 kartų daugiau uolienų, nei 1980 metų Šv.Elenos ugnikalnio išsiveržimas JAV. Kurį laiką buvo manoma, kad dulkių ir pelenų išmetimas buvo toks ekstremalus, kad net sukėlė dešimtmetį trukusią „vulkaninę žiemą“ ir tūkstantmetinį ledynmetį. Pagal vadinamąją Tobos katastrofos teoriją, šis išsiveržimas iš visapasaulinės žmonių populiacijos paliko vos kelis tūkstančius žmonių. Tik štai naujausi duomenys rodo, kad visa tai, ko gero, gerokai perdėta. Šiuolaikiniai Azijos ir Afrikos archeologiniai duomenys leidžia manyti, kad išsiveržimas iš tikrųjų buvo didžiulis – tačiau pasekmės nebuvo tokios apokaliptinės ir tikrai neprivedė žmonių prie išnykimo ribos, skelbia naujas tyrimas. Nes dabar aptikta senovinių akmeninių įrankių rinkinys, aptiktas Dhaboje (šiaurės Indija) rodo, kad žmonės Vidurinio Sūnaus slėnyje gyveno maždaug 80 000 metų – tiek prieš Tobos išsiveržimą, tiek po jo. „Dhabos gyventojai naudojo akmeninius įrankius, panašius į tuos, kuriuos tuo pačiu metu Afrikoje naudojo Homo sapiens, – aiškina Kvinslando universiteto archeologas Chrisas Clarksonas. – Tai, kad šie įrankiai neišnyko Tobos superišsiveržimo metu ar dramatiškai nepasikeitė netrukus po to, rodo, kad žmonių populiacija neblogai išgyveno vadinamąją katastrofą ir toliau kūrė priemones savo aplinkai modifikuoti.“
Tobos katastrofos teorija labiausiai paremta koreliacija – ir dėl to prieštaringai vertinama. Maždaug tuo metu, kai išsiveržė Tobos ugnikalnis, prieš visus tuos tūkstantmečius žmonija taip pat išgyveno genetinio medžio šakų sumažėjimą. Išsiveržimas atrodė kaip tikėtina šios rūšinės įvairovės sumažėjimo priežastis. Tačiau bėgant metams katastrofos teorija ėmė neatlaikyti mokslinės kritikos. 2007 m. Pietų Indijos akmeninių įrankių duomenys rodo, kad Tobos išsiveržimas neiššaukė nei didelio atšalimo, nei ledynmečio. Kai kurie mokslininkai nepasidavė ir tvirtino, kad įrankius pagamino ne Homo sapiens, o kita žmonių rūšis – bet kad ir kas juos būtų pagaminęs, meistrai, regis, išgyveno stichinę nelaimę. 2018 m. papildomi fosiliniai radiniai iš Pietų Afrikos dar labiau sustiprino poziciją, kad globalios žmonių populiacijos tai ne tik išsilaikė per Tobos išsiveržimą, bet po jo net galėjo suklestėti. Genetikai sutinka, kad prieš 70 000 metų žmonių genetinė įvairovė neabejotinai sumažėjo, tačiau tas poslinkis galėjo būti ne superišsiveržimo rezultatas. Kai kurie mano, kad tai galėjo būti tiesiog „įkūrėjo efektas“. Žmonėms pasklidus visoje Eurazijoje ir išsišakojus į vis mažesnes ir mažesnes grupes, jų genetinė įvairovė taip pat galėjo pradėti nykti. Ir turbūt todėl genetinė įvairovė Afrikoje yra didesnė, nei kitur. Tūkstančiai naujai aprašytų akmeninių įrankių, rastų Dhaboje, padeda užpildyti tam tikrą žmonijos laiko juostą. Rezultatai rodo, kad žmonės migravo iš Afrikos ir išplito visoje Eurazijoje daug anksčiau, nei tikėtasi – paraleliai išgyvendami žiaurią gamtos stichiją. Tyrimo autoriai sako, kad dauguma Dhaboje rastų įrankių savo apdirbimo metodai primena Afrikos ir Arabijos akmens amžiaus radinius, o kai kurie net atrodo kaip ankstyvieji žmonių artefaktai iš Australijos. „Todėl šiuolaikinis žmonių išsivaikščiojimas iš Afrikos, o dar svarbiau – į rytus nuo Arabijos – turėjo būti įvykęs anksčiau nei prieš 65 000 metų, – rašo autoriai. – Dhaba vietovė tarnauja kaip svarbus tiltas, jungiantis regionus su panašiais archeologiniais radiniais rytuose ir vakaruose“. Bet neturint žmogiškųjų fosilijų, kurios patvirtintų tokius teiginius, dalis mokslininkų dar nėra įtikinti, kad šiuos įrankius sukūrė būtent Homo sapiens. Radiniams būdinga akmens apdirbimo technika sutampa ir su neandertaliečių, „Science Magazine“ sako antropologas Stanley Ambrose’as. Jo nuomone, neįmanoma nustatyti, kuri tiksliai žmonių rūšis sukūrė randamus įrankius. Tačiau jei datavimas yra teisingas, nelabai ir svarbu, kas sukūrė įrankius. Nepaisant to, ar tai buvo Homo sapiens, ar kiti senovės homininai, nepaisant to, kokios populiacijos gyveno Dhaboje, Tobos išsiveržimo jos nebuvo beveik sunaikintos. Tačiau juos pribaigė greičiausiai kažkas kitas. Čia gyvenę žmonės nedaug prisidėjo prie šiuolaikinio mūsų genofondo – o tai reiškia, kad jie tikriausiai susidūrė su kitais išgyvenimo iššūkiais. „Archeologiniai duomenys rodo, kad nors žmonės kartais pasižymi nepaprastu atsparumu susiduriant su įvairiais iššūkiais. Bet taip pat akivaizdu, kad ilgalaikėje perspektyvoje jie nebūtinai ilgai klesti“, – sako Maxo Plancko instituto antropologas Michaelas Petraglia. Tiesiog šįkart tai nebuvo vulkanas, kuris juos įveikė. Tyrimas skelbiamas moksliniame žurnale „Nature Communications“. Parengta pagal "Science Alert". |