Moteris krūtimi maitina suaugusį vyrą - šis motyvas mene paplito ne šiaip sau

Valerius Maximus, pirmojo amžiaus Romos istorikas ir rašytojas, šią istoriją aprašė viename iš savo kūrinių. Trumpai tariant, pagyvenęs vyras Cimonas (lietuvintume Simonas) buvo įkalintas iki gyvos galvos. Tiksliau, jis buvo nuteistas mirties bausme - jis turėjo mirti badu. Tačiau jo dukra Pero jį kasdien lankė, stengdamasi savo tėvą išgelbėti. Kadangi sargybiniai jai tikrai nebūtų leidę atnešti tėvui maisto, Pero Cimoną maitino krūtimi.

Tai, žinoma, nėra tikra istorija. Greičiausiai ji buvo sukurta pagal graikų mitologijos legendą apie suaugusį Heraklį krūtimi maitinusią Junoną. Romėnams ši istorija tapo pasiaukojimo ir šeimos meilės simboliu. Po Valerijaus šią istoriją perpasakojo Plinijus Vyresnysis. Na, o vėliau ją pasigavo visa eilė menininkų.

Įdomu tai, kad Pero ir Cimono istorija labiausiai sužavėjo ne laikmečio, o 16-17 amžiaus menininkus. Minėtas Peteris Paulas Rubensas krūtimi tėvą maitinančią Pero tapė ne kartą. Vėliau, ypač 19 amžiuje, menininkai stengėsi pabrėžti, kad tai, kas vyksta, nėra kažkokia keista seksualinė fantazija.

Paveiksluose, o vėliau ir nuotraukose atsirado ir vaiko motyvas. Šiuos kūrinius dažnai lydėjo aiškios užuominos į romėnišką legendą. Galiausiai pradėtos kurti ir įvairios interpretacijos. Štai baltarusių menininkas 1969 metais nutapė „Partizano baladę“ - šiame paveiksle moteris krūtimi maitina išsekintą partizaną.

Šis motyvas išliko ir šiuolaikiniame mene. Kodėl? Interpretacijų gali būti įvairių, tačiau greičiausiai priežastis yra paprasta - šis vaizdas šokiruoja. Tai yra pavyzdys to, ką žmonės gali padaryti, kad išgyventų ar padėtų artimiesiems išgyventi. Kiekvieną naktį šiltose lovose miegantiems žmonėms nepatogu į tai žiūrėti. O menininkams to ir reikia - nepatogus menas yra įdomus menas.

O Pero savo tėvą išgelbėjo. Sargybinis kartą užtiko Pero maitinančią savo tėvą. Apie tai buvo pranešta vyresniesiems, kurie nusprendė Cimoną išlaisvinti.