Didžiuliame senoviniame kape - nemaloni kilmingo vyro paslaptis

Šis atradimas rodo, kad neolito laikų Airiją maždaug prieš 5000 metų valdė elitinė dinastija, kuri norėdama atskirti save nuo įprastos visuomenės, naudojo kraujomaišišką santuoką – kaip senovės Egipto faraonai ir kai kurie inkų karališkieji asmenys Mezoamerikoje.

Trečiadienį žurnale „Nature“ paskelbtame tyrime rašoma, kaip Dublino Trejybės koledžo mokslininkų vadovaujama komanda ištyrė 42 žmonių, palaidotų Airijos neolito laikų kapavietėse, datuojamose 5800-4500 m. – ir dviejų žmonių iš ankstesnių nei ankstyvojo mezolito laikų – genetinę medžiagą. Mezolitiniai palaidojimai datuojami 6100-7700 metų.

Mokslininkai nustatė, kad individas, palaidotas pačioje puošniausioje Niugrendžo tunelinio kapo duobėje – viename iš ankstyviausių akmens amžiaus paminklų Europoje – buvo suaugęs vyras, kurio tėvai galėjo būti tik pirmo laipsnio giminaičiai.

Tai reiškia, kad jie greičiausiai buvo brolis ir sesuo – o gal ir tėvas ir vaikas, nors istorijoje tokie atvejai itin reti.

„Vieną genomo kopiją paveldime iš motinos, ir vieną iš tėvo – ir mes galėjome palyginti abi šio asmens genomo kopijas, – sako pagrindinė tyrimo autorė ir Trejybės koledžo genetikė Lara Cassidy – Ir iš esmės matome tai, kad jie nepaprastai panašūs“.

Kai tyrėjai apskaičiavo kraujomaišos koeficientą, pagrįstą tuo, kiek sutampa abiejų tėvų DNR, mokslininkai nustatė, kad jis siekia 25 procentus. „Tai yra pirmojo laipsnio giminaičių poros požymis, kurie dalijasi 50 procentų savo DNR“, – portalui „Live Science“ sako L.Cassidy.

Senovinė dinastija

Kraujomaiša tarp brolių ir seserų yra beveik universalus bendruomenės tabu tiek dėl kultūrinių, tiek dėl biologinių priežasčių, aiškina mokslininkė.

Jos teigimu, brolio ir sesers santuoka buvo socialiai priimtina tik tarp elito, paprastai – beveik religiškai garbinamoje karališkojoje šeimoje – tokioje kaip Egipto faraonų.

„Tai yra būdas, kuriuo elitas gali išsiskirti – jie sulaužo tabu, sulaužo socialinę konvenciją, kas kitiems nėra leidžiama“, – aiškina L.Cassidy.

Dėl to brolių ir seserų santuokos dažnai apsiribodavo viena karališka šeima, kuri buvo traktuojama kaip dieviška. Tačiau įdomu tai, kad jokiuose kituose neolito laikų palaidojimuose Airijoje genetiniai tyrimai neparodė jokių kitų kraujomaišos atvejų, sako mokslininkė.

Šis atradimas taip pat atkartoja vietinį mitą, susijusį su tam tikru Saulės reiškiniu Niugrendžo kapavietėje – garsioje tunelinio tipo kapavietėje neolito laikų kapinėse, esančiose į šiaurę nuo Dublino. Kapas pastatytas taip, kad kylanti viduržiemio saulė per įėjimą nušviečia kapavietės vidų ir joje esančias ceremonines ertmes.

Pasak legendos, vienas senovės karalius netoli Dauto (air. Dubhadh) kapavietės, esančios maždaug mylios (1,6 km) atstumu nuo Niugrendžo, bandė per vieną dieną pastatyti aukštą bokštą – ir jis tai darė pasitelkdamas sesers pagalbą, kuri burtais danguje sustabdė Saulę.

Bet karalius atliko incesto aktą su seserimi – ir tai sugriovė burtus. Įdomu tai, kad XI a. airiškas tunelinės Dauto kapavietės pavadinimas yra „Fertae Chuile“ – kas reiškia „nuodėmės kalną“ arba „incesto kalnas“, tyrime rašo mokslininkai.

Neolito laikų Airija

Senovės Airijos genomų tyrimas taip pat atskleidė, kad Niugrendžo tuneliniame kape palaidotas žmogus buvo tolimai susijęs su kitu asmeniu, palaidotu neolito tunelinėje kapavietėje Karoumoro vietovėje Slaigo grafystėje, esančioje už daugiau nei 140 kilometrų Airijos vakaruose.

Neįprasta tai, kad abiejuose kapuose palaidoti individai genetiškai buvo labiau susiję tarpusavyje, nei su kitais populiacijos nariais, sako L.Cassidy – o cheminė analizė rodo, kad jie dar ir valgė daugiau mėsos, nei buvo įprasta tais laikais.

„Panašu, kad tai yra tolimesnių giminaičių grupė, kuri buvo laidojama kaip elitas, – sako mokslininkė. – Tai ilgus amžius vyko daugelyje skirtingų Airijos vietovių“.

Tyrėjai taip pat ištyrė neolito laikų Airijos gyventojų ir ankstesnių čiabuvių, palaidotų mezolito kapavietėse, panašumus ir skirtumus.

Rezultatai patvirtina teoriją, kad Airiją prieš 5800 metų kolonizavo neolito laikų ūkininkai, galbūt atkeliavę iš Iberijos pusiasalio (kur dabar įsikūrusios Ispanija ir Portugalija) – ir kurie galų gale pakeitė vietinius medžiotojus-rinkėjus.

Bet vieno neolito laikų gyventojo Airijos vakaruose atveju buvo nustatyta, kad jo šeimos medyje esama medžiotojų-rinkėjų genų – kas rodo, kad vietinės tautos buvo ne išnaikintos, bet asimiliuotos, sako L.Cassidy.

Mokslininkai taip pat rado genetinių įrodymų, liudijančių seniausią žinomą Dauno sindromo atvejį – šį sindromą turėjęs kūdikis buvo palaidotas Polnaborno kapavietėje Klero grafystėje, o palaikų amžius siekia daugiau nei 5500 metų.

Kai kurių cheminių izotopų analizė rodo, kad kūdikis buvo maitinamas krūtimi, o palaidotas jis buvo gana prestižiškai – kas tikriausiai reiškia, kad tai buvo elitinės šeimos atžala, sako genetikė.

Parengta pagal „Live Science“.