Kaip sovietinė valdžia perkūrė Lietuvos himną ir kodėl „Tautiškos giesmės“ atsisakyta ne iškart

Iš pradžių buvo „Internacionalas“

SSRS Lietuvą okupavo 1940 m. birželį. Jau 1940 m. rugsėjį Lietuvoje pradėjo galioti sovietinė LTSR konstitucija. Ji oficialiai įtvirtino naują LTSR herbą ir vėliavą, o štai apie valstybės himną joje nieko nebuvo pasakyta.

Tai SSRS nebuvo neįprasta – tuo metu nė viena sovietinė respublika neturėjo savo himno. Visos giedojo tarptautinį darbininkų himną „Internacionalą“, kuris buvo ir SSRS himnas. Lietuva šiuo atžvilgiu nebuvo išimtis.

Visgi „Internacionalas“ Lietuvoje neturėjo jokių tradicijų ir tarp šalies gyventojų buvo nepopuliarus.

Yra žinoma, kad dar 1940 m. rugpjūtį jau SSRS sušaukto Kaune vykusio Lietuvos mokytojų suvažiavimo dalyviai jam pasibaigus sugiedojo būtent „Tautišką giesmę“, tuo glumindami suvažiavimo tvarką diktavusius naujosios Lietuvos valdžios atstovus, kurie nežinojo, kaip į tai reaguoti. 1944 m. Lietuvą vėl okupavus SSRS, prie Lietuvos himno klausimo buvo grįžta. Situaciją keitė tai, kad 1944 m. pradžioje „Internacionalas“ jau nebebuvo SSRS himnas – jį pakeitė naujai sukurtas SSRS himnas.

šis himnas buvo pradėtas versti į sąjunginių respublikų kalbas. Ir lietuviškas oficialus SSRS himno vertimas į Rusiją pasitraukusios sovietinės Lietuvos vyriausybės buvo patvirtintas dar 1944 m. pradžioje, kol Lietuva vis dar buvo okupuota vokiečių. Himną vertė Antanas Venclova.

Tačiau SSRS aukščiausia valdžia taip pat nutarė, kad visos sąjunginės respublikos turi turėti ir savus himnus.

Leidimas atskiroms SSRS respublikoms turėti savo himnus buvo politikos, kuria SSRS stengėsi sudaryti pasauliui įvaizdį, kad atskiros sovietinės respublikos turi valstybingumą, dalis.

Taip siekta didinti SSRS prestižą tarptautinėje arenoje. Be to, tuo metu kaip tik vyko pirmosios diskusijos dėl Jungtinių Tautų organizacijos kūrimo, ir Stalinas tikėjosi, kad galbūt pavyks pasiekti, kad visos sovietinės respublikos taps atskiromis JT narėmis. Taip tikėtasi organizacijoje įgyti didesnę įtaką.

Kaip to pasekmė 1944 m. V. Kudirkos „Tautiškos giesmės“ bei dar kelių populiarių Lietuvoje tarpukario dainų vertimai į rusų kalbą iškeliavo į Maskvą. Lietuvos himno pasirinkimui turėjo pritarti aukščiausi SSRS vadai.

Be to, buvo parengta istorinė pažyma apie „Tautišką giesmę“ ir kitą dainą, kuri pretendavo tapti LTSR himnu – Jurgio Zauerveino „Lietuviais esame mes gimę“.

Susipažinęs su pažyma ir abiejų kūrinių vertimais į rusų kalbą, J. Stalinas pritarė, kad „Tautiška giesmė“ liktų Lietuvos himnu.

Kai kurie sovietiniai Lietuvos vadovai vėliau netgi kalbėjo, kad J. Staliną esą sužavėjo „giesmės kilnumas ir gražumas“.

Nuo 1944 m. balandžio „Tautiška giesmė“ buvo transliuojama per Maskvos radiją kaip vienos iš broliškų sovietinių respublikų himnas.

1944 m. birželį Lietuvos komunistų partijos (LKP) centrinis komitetas priėmė sprendimą, kad „Lietuva, tėvyne mūsų“, nepaisant jo sąsajų su „buržuazine Lietuva“, tampa LTSR himnu.

Tai traktuota kaip pragmatinis žingsnis, siekiant, kad lietuviams sovietinė valdžia atrodytų priimtinesnė. Nutarimas atvirai kalba apie galimybę panaudoti jo populiarumą ir „paversti jį į sovietų valdžios stiprinimo ginklą“.

Tačiau tas pats nutarimas numatė, kad „Tautiška giesmė“ himnu bus tik laikinai, o atsiradus galimybei bus sukurtas naujas himnas, kuris atspindės „naują epochą lietuvių tautos gyvenime“.

1945–1946 m. „Tautiška giesmė“ dažnai viešai skambėjo įvairių sovietinių švenčių proga, bet galiausiai ji pradėta pamažu stumti iš viešojo gyvenimo. Daugelis LKP narių senąjį himną vis dar siejo su „buržuazine Lietuva“. „Tautišką giesmę“ kritikavo ir Antanas Sniečkus, sakęs, kad himnas turėtų žvalgytis į ateitį, o ne atgal.

„Tarybinę Lietuvą liaudis sukūrė“

Mintis, kad „senasis Lietuvos nacionalinis himnas neatspindi tų istorinių ir socialinių pakitimų, kurie įvyko Lietuvoje po tarybų valdžios paskelbimo“, buvo išsakyta 1945 m. rugsėjį įvykusiame LKP Centro komiteto posėdyje. Tada priimtas sprendimas, kad turi būti sukurtas naujas himnas. Tam sudaryta speciali komisija.

Latvijoje ir Estijoje nauji sovietiniai himnai buvo įteisinti jau 1945 m. Nutarimas numatė, kad ir Lietuvoje naujojo himno tekstas ir muzika turi būti pateikti iki 1946 m. pradžios, tačiau procesas užsitęsė.

Lietuvos himno istoriją sovietiniais metais aprašęs poetas ir dramaturgas Juozas Marcinkevičius svarstė , kad taip greičiausiai elgtasi dėl aktyvios partizaninės kovos Lietuvoje ir bijant, kad „Tautiškos giesmės“ pakeitimas paaštrintų gyventojų nepasitenkinimą santvarka.

Kuriant himną, siekta derinti sovietinį universalizmą ir nacionalinę Lietuvos specifiką. Pirmieji sovietinės Lietuvos himno variantai pasirodė 1946 m. pavasarį.

Kaip straipsnyje 2018 m. „Kultūros baruose“ pažymi istorikas Vladas Sirutavičius, atrodo, kad SSRS valdžia pateikė nurodymus, kas turi atsispindėti himne – tautų draugystė, Leninas ir Stalinas, didi rusų tauta, tėvynės gynimas.

Todėl skirtingi himno variantai dažnai pernelyg nesiskiria. Pavyzdžiui, Aleksio Churgino variante yra eilutės „mums Leninas kelią į laimę praskynė / mus Stalinas veda šlovėn ateities“, Vacys Reimeris siūlė variantą „Mes Lenino siekius įkūnyt užgimę / Mums Stalinas amžiais gyvenimą švies“, o viename Antano Venclovos variante yra eilutės „Draugystėj tautų kuriam krašto gerovę / Mes, Lenino–Stalino liaudies karta“.

Tiesa, būta ir idėjų, kuriose tarybiškumą bandyta derinti su senove. Pavyzdžiui, Eduardo Mieželaičio pasiūlytas variantas prasidėjo „O, Lietuva! Tu iš senovės žilos / Kaip ąžuolas tvirtas išaugus“, o Teofilis Tilvytis siūlė tokį variantą: „Mūs žygius gaivina pilis Gedimino, Vilnelės pakalnės, Kęstučio Trakai / Ant Baltijos kranto, kur bočių gyventa, įamžins mūs vardą tarybų vaikai.“

Justas Paleckis siūlė palikti „Tautiškos giesmės“ melodiją, tik parašyti naujus žodžius, bet tam nebuvo pritarta.

Galiausiai komisija maždaug 1949–1950 m. apsisprendė pasiūlyti du nežymiai besiskiriančius A. Venclovos teksto variantus.

V. Sirutavičius svarsto, kad taip gali būti dėl to, kad jame aiškiai apibrėžiama sovietinės Lietuvos teritorija, minimas Vilnius: „Kur Vilnius senasis, kur Baltijos jūra / Ten klesti mūs miestai, derlingi laukai.“ Tai patiko LSSR valdžiai, kuri laikė savo dideliu pasiekimu tai, kad lietuvių etnografinės žemės buvo sujungtos.

LKP Centro komitetas 1950 m. kovą pasiūlymui pritarė, tik pakoregavo pirmąsias dvi himno eilutes. Taip himne atsirado eilutės „Tarybinę Lietuvą liaudis sukūrė / Už laisvę ir tiesą kovojus ilgai.“

Tada himną dar turėjo patvirtinti Maskva, o SSKP CK himną sukritikavo – netinkamai apdainuojamas Stalinas, per mažai pabrėžiami tarybų valdžios laimėjimai.

Todėl tekstas dar buvo koreguojamas. Pavyzdžiui, „Sutraukyt pančius, sugriauti vergovę / Padėjo mums rusų didžioji tauta / Draugystėj tautų kuriam krašto gerovę / Mes, Lenino–Stalino liaudies karta“ virto į „Į laisvę mums Leninas nušvietė kelią / Padėjo kovoj didi rusų tauta / Mus Stalinas veda į laimę ir galią / Tautų mūs draugystė kaip plienas tvirta“.

1950 m. birželį himnas buvo darkart pristatytas Maskvai, po korekcijų ir su jau sukurta Balio Dvariono muzika. Liepos pradžioje po paskutinių pataisų Maskva jam pritarė.

Galų gale LTSR himnas buvo LTSR AT prezidiumo patvirtintas 1950 m. liepos 15 d., ruošiantis švęsti Lietuvos prijungimo prie SSRS dešimtmetį. Giedoti „Tautišką giesmę“ buvo uždrausta. Sovietinis himnas tapo vienu pagrindinių sovietinių švenčių akcentų.

Nuo tada beveik 40 metų „Tautiška giesmė“ buvo giedama nelegaliai, rizikuojant užsitraukti persekiojimą. Vėl Lietuvos himnas nacionaliniu simboliu buvo pripažintas 1988 m. spalio 6 d.

Beje, LTSR himnas irgi neišvengė permainų. Po J. Stalino mirties eilutė „Mus Stalinas veda į laimę ir galią“ buvo pakeista į „Mus Partija veda į laimę ir galią“.

Vilniuje veikiančiame Venclovų memorialiniame muziejuje ir dabar galima išvysti Antano Venclovos užrašų knygelę, kurioje matyti jo TSRS himno vertimo į lietuvių kalbą rankraščiai.

Parengta pagal Visuotinę lietuvių enciklopediją, Juozo Marcinkevičiaus straipsnį „Tautiškos giesmės“ likimas prijungus Lietuvą prie Sovietų Sąjungos“ ir V.Sirutavičiaus straipsnį „Politinė simbolika stalininėje Lietuvoje“, publikuotą 2018 m. lapkričio „Kultūros baruose“.