Kaip atsirado bernvakariai ir mergvakariai? Nuo Spartos laikus menančių tradicijų iki šių laikų audringą šventimą keičiančių naujųjų madų

Tačiau kaip šie vakarėliai atrodė seniau? Ir kaip jų dalimi tapo alkoholio vartojimas, šventimas per visą naktį ir paleistuvavimas?

Bernvakariai ir mergvakariai yra šių laikų reiškinys. Pirmas įrašas apie tokius vakarėlius buvo užfiksuotas 1922 metais – apie tai buvo minima leidinyje „Time“. Tačiau tik daug vėliau šių švenčių sudedamąja dalimi tapo gausus alkoholio vartojimas ir suaugusiųjų pramogos. Sociologas Thomas Thurnell-Read iš Loughborough universiteto (D.Britanija), kuris tyrinėja ikivestuvinius ritualus, sako, kad bernvakariai ir mergvakariai iš esmės yra apeigos, skirtos paminėti perėjimą iš vieno gyvenimo etapo į kitą. Anot jo, jaunas žmogus tiesiog pereina nuo vieno statuso prie kito. O žmonės panašius įvykius, kai baigiasi viengungystė, mini dar nuo senovės.

Tūkstančiais metų ikivedybiniai ritualai pabrėždavo nuotakos švarą ir tyrumą. Moterys senovės Graikijoje dieną prieš santuoką, kuri buvo vadinama pruoaulia, siūlydavo savo aukas dievams – ypač skaistybės ir gimdymo deivei Artemidei. XVII amžiuje Švedijoje nuotaka švęsdavo mökvällarr (mergelių naktį), eidama maudytis su nekaltybės dar nepraradusiomis savo draugėmis. Tačiau vakarėlis nebūdavo susijęs vien tik su tyrumu – merginos iki pat vėlumų puotaudavo ir gerdavo. 1649 metais Upsalos miestas uždraudė mökvällarr. Pasirodo, vakarėlių metu būdavo pernelyg sunku išlaikyti nesugadintas dekoracijas, o jau kitą dieną vykdavo vestuvės.

Vienas seniausiai atsiradysių papročių, kurį praktikavo vyrai, buvo senovės Spartoje, kai kareiviai keldavo tostą vienas už kitą draugo vestuvių išvakarėse. Tačiau lūžio taškas formuojantis šiuolaikiniams bernvakariams ir mergvakariams tapo pramonės revoliucija XIX amžiaus viduryje.

Sociologas sako, kad žmonės iš kaimų ėmė kraustytis į miestus, todėl ritualus teko pergalvoti iš naujo. Berniukai jau nuo ankstyvo amžiaus dirbdavo dirbtuvėse ir gamyklose, todėl ten ir vykdavo tokie ritualai.

Po tam tikrų įvykių – kaip antai mokslų ar praktikos baigimo – vyrai keliaudavo švęsti į barą gerti alaus bei krėsti pokštų – pavyzdžiui slėpti batus ar apipilti paltą degutu bei plunksnomis. T. Thurnell-Readas pasakoja, kad šios tradicijos buvo šiuolaikinių bernvakarių ir mergvakarių pirmtakais.

Kai XX amžiaus pradžioje moterys taip pat tapo darbo jėga, jos sugalvojo savo tradicijas darbo vietoje – kurios vėliau tapo ikivedybinėmis šventėmis. Pavyzdžiui, bendradarbės apipildavo būsimą nuotaką dovanomis, kurių jai prireiks santuokos metu – tokiomis kaip virtuvės įrankiai.

Vis dėlto, paleistuvavimas dar nebuvo šių švenčių dalimi – bent jau iki seksualinės revoliucijos XX amžiaus septintajame dešimtmetyje. Viengungiai ėmė dažniau rengti vakarėlius kaip paskutinį pasilinksminimą prieš vestuves. O prieš atkeliaujant naujai feminizmo bangai, moterys ėmė taip pat aktyviai švęsti mergvakarius – panašiai kaip vyrai.

T. Thurnell-Readas sako, kad nuo tada bernvakariai ir mergvakariai tapo itin įmantriais. Anot jo, dėl to dalinai kalta yra žiniasklaida – mat padaugėjo kultūrinių tokių švenčių išraiškų, kaip antai filmų serija „Hangover“) (liet. „Pagirios“). Mokslininkas pasakoja, kad tai vyrams ir moteris tarsi daro spaudimą suorganizuoti ne prastesnį bernvakarį ar mergvakarį.

Tačiau keičiantis lyties ir seksualumo sąvokoms, šie vakarėliai, anot sociologo, taip pat ėmė keistis. Taip pat atsirado tendencija švęsti be alkoholio – pavyzdžiui, ėjimą į barus ėmė keisti kalnų dviračių sportas. O didėjant geografiniam mobilumui ir žmonėms tuokiantis vis vėliau, paleistuvavimo tradicija ima nykti – ir ją keičia įvairaus amžiaus draugų susibūrimas.

T. Thurnell-Readas konstatuoja, kad tai reiškia, jog ėmė populiarėti mažos draugų grupės ryšio stiprinimas.

Parengta pagal „Live Science“.