Šis keistas meno kūrinys yra itin retas Dievo atvaizdas? Kodėl tai galėtų būti Jahvė ir ką sako kritikai

Tačiau du šios srities ekspertai neigia idėją, kad rastoji galva vaizduoja Dievą.

Jahvė yra Izraelio dievas – tačiau, remiantis hebrajiška Biblija, senovės izraelitams buvo uždrausta kurti Jahvės vaizdus, nes vienas iš Dešimties įsakymų nurodė, kad „nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ir kas yra čia, žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme. Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi, nes aš Viešpats, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, skiriantis bausmę už tėvų kaltę vaikams – trečiajai ir ketvirtajai kartai tų, kurie mane atmeta, bet rodantis ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų“ (Išėjimo kn. 20:4).

Archeologai 5 centimetrų dydžio galvą vaizduojančią skulptūrėlę aptiko didelio pastato, kuris galbūt buvo rūmais, griuvėsiuose, leidinyje „Biblical Archeology Review“ rašo Hebrajų universiteto Archeologijos instituto vadovas Yosefas Garfinkelis, kuris yra vienas iš kasinėjimų Khirbet Qeiyafos (hebr. Khirbet Qeiyafa) radimvietėje vadovų.

„Kadangi figūrėlės kaklo pagrindas yra gerai apdirbtas, ji greičiausiai buvo pritvirtinta prie kito objekto – arba kūno, arba keraminio indo“, – rašo mokslininkas.

Jis apibūdina, kad galva pasižymi plokščiu viršumi, išsikišusiomis akimis, matyti ausys ir nosis. „Be to, galvos viršų vainikuoja skylučių ratas“, – pasakoja archeologas.

Kodėl tai galėtų būti Jahvė?

Garfinkelis spėja, kad molinė galva kažkada buvo figūrėlės, vaizduojančios žirgu jojančio Jahvę, dalis. Ir tokiai versijai pagrįsti jis pateikia štai tokius argumentus.

Pirma, tai yra vienintelė buvusioje Khirbet Qeiyafos tvirtovėje-mieste rasta figūrėlė, datuojama maždaug 3000 metų amžiumi – ir kuri buvo rasta pastate, kuris galėjo būti rūmais. Tai rodo, kad skulptūrėlė ten gyvenusiems žmonėms buvo svarbi.

Be to, svarbus ir skulptūrėlės sukūrimo laikmetis – nes kaip pasakoja Hebrajų Biblija, tuo metu vyko daug svarbių įvykių. Pavyzdžiui, maždaug tuo metu gyveno karalius Saliamonas (jei tik toks iš tiesų egzistavo). Y.Garfinkelis mano, kad tuo metu Khirbet Qeifayoje gyvenę žmonės garbino Jahvę.

Taip pat Biblijoje pasakojama ir apie Jahvės jojimą dangumi: „Pavyzdžiui, Psalmyne 68:5 rašoma:„Giedokite Dievui, / giedokite šlovės giesmes jo vardui; / aukštinkite tą, kuris joja ant debesų [...]“, – cituoja mokslininkas. Jis pažymi, kad egzistuoja ir kitas svarbus pavyzdys iš Habakuko knygos – apibūdinantis, kaip Dievas jodinėja žirgu: „Argi užsidegė tavo pyktis ant upių, VIEŠPATIE? / Nejau tavo įniršis virė ant upių / ir įpykis ant jūros, / kai valdei savo žirgus, / vežei karo vežimus į pergalę?“ (Habakuko knyga 3:8).

Ir nors tokių skulptūrėlių Khirbet Qeifayoje daugiau nepavyko rasti, panašių radinių, – t. y. figūrėlių, vaizduojančių ant arklio jojantį Jahvę – yra rasta kitur Izraelyje: šventyklose ir kapuose.

Pavyzdžiui, neseniai Tell Mozos šventyklos griuvėsiuose atliktų kasinėjimų metu buvo rastos dvi galvas vaizduojančias figūrėles ir dvi arklio skulptūrėlės, sako Y.Garfinkelis. Šiems radiniams taip pat beveik 3000 metų – ir mokslininkas mano, kad tai yra du Jahvės, jojančio arkliu, atvaizdai. Abi galvos yra labai panašios į Khirbet Qeiyafoje rastą galvą, pastebi archeologas.

Be to, Izraelio karinio ir politinio lyderio Mošės Dajano (1915-1981) kolekcijoje yra indas, ant kurio pavaizduotas raitelis ant arklio – ir kiek galima remtis M.Dajano užrašais, indas galbūt buvo surastas laidojimo oloje Hebrono kalvose – ir jam taip pat gali būti 3000 metų, publikuotame straipsnyje teigia Y.Garfinkelis. Čia reikia paminėti, kad Mošė Dajanas dažnai buvo kaltinamas aktyviu dalyvavimu plėšiant archeologines radimvietes.

Y.Garfinkelis tvirtina, kad šios figūrėlės rastos svarbiose vietose – tokiose kaip rūmai, šventyklos ar laidojimo olos – todėl, nes tai buvo Jahvės vizualizacijos. Tuo metu gyvenusiems izraelitams buvo svarbu matyti vizualinį Dievo atvaizdavimą.

„Kai tikintysis mato stabo veidą, tą pačią akimirką stabas žvelgia ir į tikintįjį. Tai yra metafizinis momentas, žemės ir dangaus kontaktas, religinės patirties pagrindas“, – rašo mokslininkas. Senovės Artimųjų Rytų šventykloje ar kitose svarbiose vietose buvo įprasta matyti dievybės atvaizdą, teigia jis.

Y.Garfinkelis mano, kad draudimas izraelitams vaizduoti Jahvę atsirado tik vėlesniais laikais – galbūt maždaug aštuntajame šimtmetyje, nors tikslus laikas ir nėra žinomas.

Ne visi sutinka su tokia interpretacija

Portalas „Live Science“ susisiekė su keliais mokslininkais, nesusijusiais su Y.Garfinkelio darbu – ir paklausė, ką jie mano Khirbet Qeiyafos galvą ir Y.Garfinkelio pateiktą jos interpretaciją.

„Nors negalime atmesti galimybės, kad humanoidiškosios Tell Mozos ir Khirbet Qeiyafos galvos vaizduoja dievus, jos neturi jokių žymių, simbolių ar atributų – tokių kaip ragai, pusmėnuliai, jaučiai – kurie būdingi kitiems atvaizdams senovės Artimuosiuose Rytuose ir ir kurie leistų identifikuoti radinius kaip dieviškuosius atvaizdus. Be to, kai dievai būdavo vaizduojami ant gyvūnų, jie ant jų nesėdėdavo – jiems juk nereikia transporto – jie ant jų stovėdavo“, – portalui „Live Science“ teigia vienas iš kasinėjimų Tell Mozoje vadovų ir Tel Avivo universiteto archeologas Odedas Lipschitsas bei Izraelio Senienų administracijos ir Tel Avivo universiteto atstovas Shua Kisilevitzius.

Jie taip pat sako, kad archeologiniai ir istoriniai tyrimai rodo, jog maždaug prieš 3000 metų Jahvė šiame regione dar nebuvo garbinamas – juo labiau kad jis nebuvo tuometinis vienintelis Izraelio dievas.

„Net jei mes tapatintume figūrėles su dievų atvaizdavimu, jos negali vaizduoti Jahvės – nes jo šiame regione nebuvo iki IX a. pr.m.e. Tuo laikotarpiu – ir bent jau iki pat VII amžiaus pr.m.e pabaigos – visoje Izraelio žemėje buvo garbinamas kanaaniečių dievų panteonas. Šiam panteonui iš pradžių vadovavo dievas Elas (arba Elis)“, – teigia mokslininkai.

„Apibendrinant, Y.Garfinkelio straipsnyje yra faktinių netikslumų ir klaidingo metodinio požiūrio, kuriame nepaisoma dabartinių ir aktualiausių publikacijų tiek tyrinėjant kultus senovės Artimuosiuose Rytuose, tiek ir Tell Mozos šventyklos radinius“, – portalui teigia O.Lipschitsas ir Sh.Kisilevitzius – ir priduria, kad išsamesnis jų atsakymas bus paskelbtas būsimame „Biblical Archeology Review“ numeryje bei leidinio svetainėje.