Atskleista dar viena Stounhendžo paslaptis - „tai turėjo būti kažkas neįtikėtino“

Mokslininkai sako, kad dramatiški garso efektai, įskaitant aidą, daugumai tais laikais Stouhendže besirinkusių žmonių nebuvo žinomi – nors keli žmonės ir galėjo patirti panašius dalykus užklydę į urvus ar kanjonus.

Tyrimo išvados padeda paaiškinti dalį seniai egzistuojančių archeologijos paslapčių – kokį poveikį senovės vietovės ir pastatai – tokie kaip akmenų ratai, laidojimo kambariai ir senovės šventyklos – darė akustikai ir garsams?

Stounhendže, kuris Solsberio lygumoje (Anglija) pirmą kartą buvo pastatytas maždaug prieš 5000 metų, „garso sustiprinimas galėjo padėti sakyti kalbas, o aidas turėjo pagerinti muzikos garsus“, rašoma tyrime, paskelbtame žurnale „Journal of Archeological Science“.

Tyrimas yra pagrįstas geometriškai tikslaus, tik iki 1:12 dydžio sumažinto Stounhendžo modelio akustine analize.

Modelio tyrimai

Norėdami sukurti modelį, tyrimo vadovas Trevoras Coxas ir jo kolegos keletą mėnesių į trimate spauda sukurtas formas liejo tinką, sumaišytu su plastiku, ir taip atkūrė 157 akmenis – maždaug dvigubai daugiau, nei yra išlikę iki šių dienų.

Sukūrę modelį, mokslininkai išmatavo garso lygius keliose monumento modelio vietose – tiek išoriniame akmenų apskritime, tiek už jo ribų. Matavimams buvo naudojami labai aukšto dažnio garsai, kurie kompensavo miniatiūrinį modelio mastelį.

Tokie metodai taikomi jau nuo praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio, kai sumažinto mastelio modeliais matuojama koncertų salių ir operos teatrų akustika – tačiau tai dar niekada nebuvo pritaikyta Stounhendžui, sako T.Coxas.

Tiesa, akustinis tyrimas buvo atliktas su šiuolaikiniais Stounhendžo griuvėsiais, kuriuose yra maždaug perpus mažiau akmenų nei būta prieš 4000 metų – o taip pat su Stounhendžo kopija, pastatyta netoli Merihilo miestelio pietų Vašingtone (JAV).

Tačiau originalus neolito akmenų ratas garso bangas atspindi visiškai kitaip, nei iki mūsų dienų išlikę akmenys, sako T. Coxas – o Merihilo kopijos yra paprastos stačiakampės betono plokštės, neturinčios tų pačių akustinių savybių, kokias turi originalūs rankomis apdirbti smiltainio akmenys – ar jų kopijos naujajame modelyje.

Senovinė akustika

Mokslininkų tyrimai rodo, kad žmogaus kalbą, sakomą išoriniame rate, akmenų žiedas sustiprindavo nuo 10 iki 20 proc. – arba daugmaž 5 decibelais – palyginus su kalba, sakoma visiškai atvirame lauke. Jie taip pat nustatė, kad akmenų ratas sukurdavo tik vidutinio dažnio garsų aidą – ir jo trukmė būdavo 0,64 sekundės.

Tačiau taip pat nustatyta, kad akmenų rato viduje sakomos kalbos ar grojama muzika daug prasčiau girdėdavosi esant išorėje – kas leidžia spėti, kad ceremonijoje, vykstančioje akmenų rato viduje, dalyvaudavo labiau privilegijuoti asmenys.

Tačiau nors Stounhendžo aidai bei garso sustiprinimo efektas ir turėjo daryti dramatišką įspūdį, T.Coxas nemano, kad tai buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios Stounhendžas ir buvo pastatytas.

Pasak jo, kuriami aidai ir garso sustiprinimas toli gražu nebuvo tobuli. Tačiau nėra jokių archeologinių įrodymų, rodančių kad išorinio akmenų rato padėtis kada nors būtų keista – kai tuo tarpu žinoma, kad senovės žmonės vadinamus „mėlynuosius“ akmenis dažnai perkeldavo į naujas vietas rato ribose. Pasak mokslininko, tyrimas parodė, kad, toks „mėlynųjų“ akmenų perstumdymas nebūtų labai pakeitęs bendros akustikos, kurią pagrinde kūrė išorinis akmenų ratas.

Darbas su mažesnio modeliu T.Coxui leido suprasti bei įvertinti ir tai, kiek darbo buvo įdėta statant tikrąjį Stounhendžą.

„1:12 modelio pastatymas trunka kelias valandas. Įsivaizduojate, kiek turėjo trukti originalaus dydžio akmenų stumdymas? Tai turėjo būti kažkas neįtikėtino“, – neslepia nuostabos mokslininkas.

Parengta pagal „Live Science“.