„Droste“ efektas - kaip ši meno keistenybė tapo marketingo priemone?

„Droste“ efektas - tai kūrinio vaizdavimas pačiame kūrinyje. Pavadinimas kilo nuo olandų kakavos prekinio ženklo. „Droste“ kakavos skardinę puošė piešinys, kuriame pavaizduota moteris laikanti „Droste“ kakavos skardinę, ant kurios ir yra pavaizduota. Tokios skardinės pasirodė 1904 metais. Nors tai tebuvo originali reklamos idėja, ji buvo tyrinėjama kaip koks meno kūrinys.

Iš tikrųjų „Droste“ efektas yra gerokai senesnis nei ta skardinė. Italų menininkas dar 1320 metais pritaikė šią priemonę garsiausiame savo triptike. „Droste“ efektas, kuris tada taip tikrai nebuvo vadinamas, buvo dažnai naudojamas viduramžių knygose - vienuoliai knygose mėgo pavaizduoti tas pačias knygas. Šis motyvas buvo naudojamas ir bažnyčiose - puošniuose vitražuose buvo pavaizduojama mažesnė to paties vitražo kopija.

Tačiau labiausiai „Droste“ efektas išpopuliarėjo 20 amžiaus pradžioje. Žinoma, dėl tos skardinės, nors jos dizaino autorius Janas Missetas šio efekto ir neišrado. 

„Droste“ efektas ypač patiko įvairių produktų pakuočių, laikraščių ir žurnalų kūrėjams. Kodėl? Nes jis suteikė įdomų ir šiek tiek pagalvoti verčiantį bruožą, kuris skatino pardavimus. Prisiminkite, kad tai buvo laikai, kai žmonės neturėjo kamerų. Norite parodyti įdomų viršelio meną draugams? Turėsite įsigyti leidinį.

Ir tai veikė, tačiau tik tuo atveju, jei „Droste“ efektas buvo naudojamas saikingai. Kelis kartus jis buvo panaudotas ant satyros žurnalo „Judge“ bei kitų leidinių viršelių. Kartais juose vaizduojamas to paties viršelio kūrimas, o kartais žmogus, skaitantis būtent tą leidinį. 

Piešinyje vaizduoti tą patį piešinį būtų galima iki begalybės. Tačiau realistiškai „Droste“ efektas nebuvo toks jau sudėtingas, nes viską riboja raiška. Pirmasis piešinys privalėjo būti ryškus, antrasis taip pat turėjo būti lengvai suprantamas, o trečiasis jau galėjo būti tik spalvota dėmė, savo forma šiek tiek primenanti vaizduojamą iliustraciją.