Senovinių papročių įvairovė: švilpukas iš žmogaus kaulo ir kiti šiurpūs būdai pagerbti mirusiuosius

Archeologai nustatė, kad kaulų fragmentai, palaidoti kartu su mirusiaisiais, dažnai buvo žmonių, mirusių prieš kelis dešimtmečius anksčiau – o tai rodo, kad jų palaikai buvo saugomi ateities kartoms kaip atminimo dovanos ar galbūt šeimos relikvijos.

„Tai yra pirmas įrodymas, kad turime nusistovėjusią bronzos amžiaus tradiciją saugoti žmogaus palaikus ilgą laiką, kelias kartas, – sako Thomasas Boothas, Bristolio universitete datavęs kaulus radioaktyviąja anglimi. – Tai rodo platesnę mąstyseną, kai riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų buvo mažiau ryški, nei yra šiandien. Nebuvo minties, kad žmogaus palaikai keliauja į žemę ir ten yra pamirštami. Jie išlikdavo tarp gyvųjų“.

Nors pagal šiuolaikinius standartus ši praktika gali atrodyti makabriška, T.Boothas primena, kad urnos su pelenais ir šiais laikais būna saugomos namuose. Bronzos amžiuje palaikai galėjo būti laikomi šeimos rate arba perduodami bendruomenės ribose – priklausomai nuo to, iš kur mirusieji buvo kilę.

T.Boothas ir jo kolegė profesorė Joanna Bruck tyrinėjo žmonių ir gyvūnų kaulus ir kitus radinius, aptiktus bronzos amžiaus radimvietėse visoje Didžiojoje Britanijoje. Kai kuriose vietose žmonės buvo palaidoti su kitų žmonių kaulo fragmentais – arba iš žmogaus kaulo pagamintais dirbiniais.

Palaikų tyrimas radioaktyviąja anglimi parodė, kad išsaugotieji žmogaus kaulai buvo perlaidoti maždaug po dviejų kartų nuo tada, kai žmogus mirė – nors datų diapazonas rodo, kad kapuose rasti senieji kaulai gali būti ir naujesni – arba net ir šešių kartų senumo.

Pagrindinė projekto tyrėja J.Bruck teigia, kad nors žmogaus kaulų gabalai buvo dedami į kapą kaip dovanos mirusiajam, jie taip pat buvo saugomi ir namuose, užkasti po grindimis ar ekspouojami būsto viduje.

Vienas išskirtinis daiktas, rastas vyro, palaidoto kape netoli Stounhendžo, pasirodė besąs švilpuku, pagamintu iš raižyto ir gerai nugludinto žmogaus šlaunikaulio. Datavimas rodo, kad jis priklausė kažkam, gyvenusiam maždaug tuo pačiu metu. Tuo tarpu kitoje vietoje moteris buvo palaidota su mažiausiai trijų kitų žmonių kaukolėmis ir galūnių kaulais – žmonių, kurie mirė maždaug 60–170 metų prieš ją.

„Mūsų tyrimas rodo, kad bronzos amžiaus žmonėms mirusiųjų kaulai buvo įprasta kasdienybės dalis, – sako J.Bruck. – Kaulai, priklausantys reikšmingiems protėviams, buvo laikomi kaip relikvijos ir netgi buvo verčiami dirbiniais, kurie galėjo būti naudojami ar demonstruojami gyvųjų namuose“.

Ji papildo, kad taip išsaugotų kaulų datavimas radioaktyviąja anglimi siūlo versiją, kad bronzos amžiaus žmonių tapatumo ir priklausomybės giminei jausmas buvo pagrįstas jų ryšiais su žinomais giminaičiais, kurie mirė per pastaruosius kelis dešimtmečius – o ne su tolimais ir anoniminiais protėviais.

Norėdami atidžiai ištirti kaulų struktūrą, archeologai Gamtos istorijos muziejuje atliko jų mikrokompiuterinę tomografiją. Tyrimas parodė, kad kai kurie kaulai prieš juos atskiriant buvo kremuoti, kiti buvo ekshumuoti, bet daugiausia buvo nuvalytų leidžiant minkštiesiems audiniams tiesiog suirti natūralioje aplinkoje.

„Mūsų tyrimai rodo, kad ekskarnacija – minkštųjų audinių ekspozicija natūralioje aplinkoje – iš tiesų buvo įprastas dalykas viso bronzos amžiaus metu ir kad tų laikų žmonių požiūris į mirtį bei mirusiuosius buvo visai kitoks, nei šiandien“, – sako mokslininkė.

T.Boothas teigia, kad įvairūs bronzos amžiaus žmogaus dirbiniai, įskaitant švilpuką, galimus amuletus ir kaukolę su pragręžtomis skylutėmis – kuri, manoma, buvo kabinama kaip puošmena – suteikdavo daugybę būtų prisiminti mirusįjį. „Žmonių palaikai visada turėjo tam tikrą vidinę galią. Galbūt jie suteikė šiek tiek paguodos, – sako jis.

Parengta pagal „The Guardian“.