Lietuvos valdovė, kuri tapo „blogiete“: net Žygimantas Augustas manė, kad ji kalta dėl Barboros mirties

Apie garsią italę, Lenkijos ir Lietuvos valdovę Boną Sforcą mūsų krašte išgirstama retai ir dažnai – neigiamame kontekste. Daugybę metų šiai karalienei buvo mesti kaltinimai – neva ji taip nemėgo Barboros, kad ją nunuodijo. Tačiau archeologai išsiaiškino, kad Barbora mirė nuo onkologinio susirgimo ir dėl jos mirties Renesansą į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę atgabenusi karalienė – nekalta.

Apie tai, kokia buvo ši lietuvių pamiršta valdovė, pasakoja knygos „Karalienės Bonos virtuvė“ autorės gidė Jolita Bernotienė ir istorikė Rasa Leonavičiūtė.

Barboros istorija nublanko

Pasakodama, kaip kilo idėja parašyti knygą apie Boną, Jolita sako, kad lankydama Vilniaus miesto gidų kursus labai susidomėjo Radvilų giminės istorija. „Natūralu, kad man imponavo Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto renesansinė meilė. Tačiau giliau pastudijavusi istoriją, šaltinius supratau, kad Žygimanto Augusto mama Bona Sforca buvo daug įdomesnė asmenybė, jei lyginsime su Barbora Radvilaite. Barbora Radvilaitė man visai nublanko“, – pasakoja Jolita.

Ji sako nustebusi, kad prieš šešerius metus lietuvių kalba nebuvo nė vienos knygos apie Boną Sforcą lietuvių kalba. O Rasa pasakoja tuo metu rašiusi bakalaurinį darbą apie apie Bonos Sforcos veiklą LDK iš ekonominės, socialinės pusės ir sujungusios jėgas autorės parašė knygą, kurioje gausu ir įdomkių faktų, ir neįtikėtų to metų receptų.

Anot Rasos, lenkai Bonos biografiją yra išsityrinėję, tačiau Lietuvoje ji kažkodėl nėra suprantama kaip sava valdovė.

Bonos Sforcos tėvas buvo Milano kunigaikštystės įpėdinis, o mama – Izabelė Ragonietė, Neopolio karaliaus dukra. Bonos tėvų vestuvių planuotojas buvo pats Leonardo Da Vinčis.

Anot rašytojų, Bona gavo tai, kas būtų buvę neįprasta kitose to meto Europos valstybės. „Bona gavo ypač gerą išsilavinimą: ji buvo mokama istorijos, geografijos, šokio meno, kalbų ir taip pat ji buvo rengiama būti valdove. Taigi ji įgavo ekonomikos pagrindus, valstybės valdymo pagrindus“, – sako Jolita. Tai, priduria ji, Bonos šeimos išskirtinumas – moterys toje giminėje buvo pakankamai veiklios, aktyvios. Buvo tokių, kurios pačios ir kariams vadovavo, į mūšius ėjo.

Anot Rasos, Bonos ugdyme svarbiausia buvo ambicija. „Mokytojai, kurie su ja dirbo, nuolat pabrėžė: tavo pozicija yra nepaprasta, tau yra numatyti dideli dalykai. Jie nuolat ugdė, kad tu turi norėti ir siekti daugiau“, – sako istorikė ir priduria, kad ambicijos ugdymas buvo vienas svarbiausių cinkelių, dėl ko ji buvo tokia, kokia buvo.

O koks buvo Lietuvos valdovės charakteris? Jolita sako, kad ji sudarė tipišką italės įvaizdį: energinga, emocinga, emocionali. „Ji tokia iš esmės ir buvo. Ypač tas kontrastas matėsi, kai Žygimantas Senasis paseno, nes tarp jų buvo 20 metų skirtumas. Ji naudodavosi gal ir savo aktoriniais sugebėjimais: pradėdavo verkti. Žygimantas Senasis sakydavo: gerai, gerai, gerai, daryk ką nori, tik neverk“, – juokiasi Jolita.

24 metų senmergė

Bona į mūsų kraštus atkeliavo kaip Žygimanto Senojo žmona. Ji buvo net 20 metų jaunesnė už savo vyrą. Ir nors jų santykiai užsimezgė dėl politinių motyvų, rašytojos sako, kad reta mūsų istorijoje rasti valdovų porą, kuri taip gerai sutarė.

„Žygimantas Senasis nebuvo vienintelis kandidatas į jos vyrus. Tiesiog jis buvo atsirinktas, ir jis Boną atsirinko kaip palankiausią kandidatę. Jiems tarpininkavo Šventosios Romos imperijos imperatorius, kuris buvo tolimas Bonos giminaitis. Tas variantas tiko abiem pusėms.

Ar jis buvo geriausias kandidatas jai? Žygimantas Senasis buvo vienintelis žmogus, galėjęs jai pasiūlyti karalienės statusą. Kiti kandidatai irgi buvo iš Vakarų, Pietų aplinkos, bet jų padėtis nuolat keitėsi, nes vyko karai. Lietuva ir Lenkija tuo atžvilgiu buvo politiškai stabilesnis darinys. Jogailaičių dinastija tuo metu valdė ne tik Lietuvą ir Lenkiją, bet buvo ir Vengrijos, Čekijos karaliai. Dinastija buvo labiau išsiplėtusi, tad jų sąjunga tikrai nebuvo „iš bėdos“, – pabrėžia Rasa.

„O kad suteiktume mūsų pasakojimui pikantiškumo, galima pasakyti, jog jai jau buvo 24 metai. Ją, net, sakoma, bandė pajauninti, nes tuo laiku ji jau buvo senmergė. Bona jau buvo pavėlavusi tapti nuotaka“, – pasakoja Jolita.

Anot jos, Bona atvykusi į Vavelio pilį patyrė šiokį tokį šoką: po pilies teritoriją dar vaikštinėjo kiaulės, o Bona juk buvo Renesanso mergina. „Tiek lenkai, tiek lietuviai geba labai greitai mokytis ir adaptuoti visas naujoves, tad ta svita, kuri atkeliavo kartu su Bona, reikšmingai keitė dvarą, Lietuvos, Lenkijos papročius“, – sako Jolita.

Bonos ir Žygimanto Senojo partnerystė buvo viena iš labiausiai pasisekusių, turint omenyje visus kitus Lietuvos-Lenkijos valdovus ir jų žmonas. Įtakos tam, teigia Rasa, turėjo palikuonys, ypač sūnus Žygimantas Augustas.

„Žygimantas Senasis buvo labai geras, švelnus žmogus, ramus, filosofas, dorovingas karalius. Jis aplink save kūrė ramybės aurą. Jis į viską žiūrėjo ramiai. Bona buvo dramatiškesnė, bet gal tai ir buvo jų balansas: vienas pastumia, kitas prilaiko ir taip rutuliojasi jų santykiai. Man atrodo, kad Žygimantas Senasis iš tikrųjų pamatė, kad Bona turi labai gerą supratimą apie ekonomiką. Ji talentinga administratorė“, – sako Rasa.

Tačiau kai kurie amžininkai apie karalienę atsiliepia neigiamai: esą ji karaliumi manipuliavo, pasinaudodavo savo moteriškais gebėjimais. „Bet žinome ir tokių atsiliepimų, kad ji juo labai rūpinosi. Jis už ją buvo žymiai vyresnis. Jis išliko sveiko proto iki pat mirties, tačiau kūno jėgos jį apleido ir ji tikrai stengėsi nuoširdžiai juo pasirūpinti. Bona labai pergyveno, kad, kai jau Žygimantas Senasis sunkiai sirgo, atsitiko visa Žygimanto Augusto ir Barboros istorija, kuri tarsi irgi galėjo jo sveikatai pakenkti“, – teigia istorikė.

Sūnui leido viską, išskyrus – santykius su Barbora

Bona nuo mažens skyrė labai daug dėmesio sūnui bei jo ugdymui, auklėjimui. Karalienė Žygimantui Augustui leido itin daug, net išbandyti suaugusiųjų pasaulio pramogas, neuždraudė sūnui užmegzti romantinių santykių su jos dvaro moterimis, nors už tai ji buvo kritikuojama amžininkų.

„Matyt, ji jautė, kad jis renesancinio tipo žmogus. Gal bijojo, kad jis palūš prieš valdovo pareigą. Ji labai aiškiai žinojo: valdovo pareiga yra vesti savo luomo kitos dinastijos atstovę ir gausinti dinastiją. Gal kad nebūtų jokių nukrypimų, ji dėl to skatino išankstinį lytinio gyvenimo žinojimą. Bet likimas parodė, kad šito nepakako“, – sako Jolita, turėdama omeny Barborą.

Rasa sako, kad Žygimantas Augustas viską buvo pratęs gauti be didelių pastangų, o štai Barbora Radvilaitė buvo tarsi uždrausta, mat ji buvo iš žemesnio luomo.

Barboros ir Žygimanto Augusto meilės istorijoje Bona tapo „blogiete“. Tačiau, kaip teigia abi autorės, nėra įrodymų, kad Bona būtų net gyvai susitikusi Barbora. O ir Bonai nepatiko nei pirmoji, nei trečioji Žygimanto Augusto žmona.

Šiandien žinome, kad Barbora mirė nuo onkologinės ligos, o ne nuo Bonos nuodų. Visgi, sako Rasa, juodoji Bonos legenda susiformavo ne tik dėl legendinės meilės istorijos, bet ir dėl jos ekonominių bei politinių sprendimų – karalienė tarp didkų turėjo priešų.

„Lietuvoje mes labai mylime savus. Ir Barbora yra labai sava, ji lietuvaitė. Valdovas įsimylėjo žemesnės kilmės lietuvaitę, ta istorija yra labai pagavi. Legenda apie Žygimanto Augusto ir Barboros meilę buvo labai eskaluota, ypač XIX amžiaus romantiniame kontekste.

Istorijai reikia kažkokio blogiečio. Bonai nepatiko nei pirma žmona, nei trečia, nei Barbora. Gal jai nepatiko ir daugiau žmonių. Bet toje istorijoje Bona nuskambėjo kaip labai neigiamas personažas. Kas gali pasakyti: o man iš šitos istorijos labiausiai patinka neigiamas herojus? Jis niekam nepatinka“, – sako Rasa.

Anot jos, net pats Žygimantas Augustas labai prisidėjo prie to, kad tokia legenda gimtų: pirmos idėjos apie nuodijimus buvo išsakytos jo laiškuose. „Kai mirė Elžbieta, mirė Barbora, jam atsirado kažkokia paranojiška motinos baimė. Tari ji galėtų juodąją magiją užsiundyti“, – priduria Rasa.

Tačiau Lietuva šiai valdovė turėtų būti labai dėkinga: tai ji į mūsų kraštus atgabeno dvaro kultūrą ir net šakutę. O jos dukra Renesansinę kultūrą vėliau skleidė Švedijoje.

Taip pat, pastebi rašytojos, Bona prisidėjo prie Vytauto Didžiojo kulto populiarimo – tai ji fundavo valdovo skulptūrą, kuri buvo pastatyta prie Katedros.

Rasa priduria, kad jai įdomiausias faktas apie Boną yra tai, kad dar šiandien egzistuoja jos veiksmų tąsa: karalienė trumpą laikotarpį valdė Kauną ir jai labai patiko Šv. Mikalojus, tad Kaune išplito jo kultas.

„Šv. Mikalojus dabar yra Kalėdų Senelio prototipas. Pagal jį yra sukurtas Kalėdų Senelis. Jai tas šventasis labai imponavo. Ji tarsi tą kultą atsivežė čia, į Kauną. Atsirado mugės. Jis buvo priimtas kaip miesto globėjas. O mugės vyksta dar šiandien, gruodžio 6 dieną. Tai yra jos tradicija“, – sako istorikė.