12 neįtikėtinų senovinių vietų: sunku patikėti, kad tai išliko iki mūsų dienų - čia galima pasijusti tarsi grįžus laiku į praeitį (Foto)

Vikingų gyvenvietė Medūzų įlankos nacionaliniame istoriniame parke

Šią XI a. vikingų gyvenvietę sudaro aštuoni namai, medienos gaminių dirbtuvės, anglies krosnis ir kalvė. Kanadoje, Niufaudlando saloje, esanti gyvenvietė buvo atrasta ekspedicijos į Didįjį Šiaurės pusiasalį metu 1960 m. Gyvenvietėje aptikta įvairiausių artefaktų – pradedant kauline adata ir baigiant bronziniu smeigtuku.

Medūzų įlankos nacionaliniame istoriniame parke esanti gyvenvietė – įrodymas, kad vikingai buvo pasiekę Šiaurės Ameriką. Tiesa, jie čia užsibuvo neilgai, tikėtina, tą nulėmė besikeičiantis klimatas arba nerimas dėl konfliktų su vietinių gyventojų grupėmis.

„Parks Canada“ atkūrė vikingų kaimelį – lankytojai gali pamatyti, kaip tuo metu, kai ši vietovė buvo apgyvendinta, veikiausiai atrodė žole padengtos vikingų trobelės.

Senųjų gyvenviečių konstrukcijos (pueblai) Čako kultūros nacionaliniame istoriniame parke

Naujojoje Meksikoje esantis Čako kultūros nacionalinis istorinis parkas – vienos didingiausių Šiaurės Amerikos vietinių kultūrų tėvynė. Tai taip pat yra žmogiškosios stiprybės, atsparumo ir tvirtumo pavyzdys.

Milžinišku karščiu alsuojančios vasaros ir žvarbios žiemos nesukliudė pueblų indėnams anasaziams įsikurti Naujoje Meksikoje esančiame kanjone ir čia gyventi daugiau nei tris šimtus metų. Pueblo gyvenvietės garsėja įspūdingu ir nepaprastai sudėtingu gyvenamųjų buveinių ir kelių tinklu, vedančiu į kitas Čako kultūros regiono gyvenvietes.

Didžiausias ir žinomiausias kompekso statinys vadinamas Pueblo Bonito (ispaniškai – „Gražusis miestas“). Jame yra daugiau nei šeši šimtai patalpų. Pueblų indėnai anasaziai šią gyvenvietę įkūrė maždaug 800-aisiais mūsų eros metais.

Konstrukcijoje taip pat buvo įrengta drėkinimo sistema: ji surinkdavo lietaus vandenį ir paskirstydavo jį aplinkinėms žemėms, kuriose augo kukurūzai ir pupelės. Archeologai spėja, kad konstrukcija buvo susibūrimų vieta, kurioje vykdavo religinės apeigos ir prekyba.

Ant kalvos įsikūręs Monte Albano miestas

Meksikoje esančiame Oachakos slėnyje beveik 400 m aukščio kalvos viršūnėje įsikūręs Monte Albano miestas. Ši įspūdinga vietovė kadaise buvo religinis centras, traukęs žmones iš viso regiono.

Vietovę supa kvapą gniaužiantys slėnio ir netoliese esančių kalnų vaizdai. Monte Albanas nuo maždaug 500-ųjų metų prieš mūsų erą buvo zapotekų civilizacijos sostinė ir ja išliko daugiau nei tūkstantį metų.

Miesto aikštėje stūkso įspūdingi pastatai ir šventyklos, yra kapų. Mieste taip pat įrengtas karališkųjų rezidencijų kompleksas, apimantis 48,5 tūkst. kvadratinių metrų plotą. Miesto klestėjimo viršūnėje jame gyveno daugiau nei 17 tūkst. žmonių.

Naskos piešiniai (geoglifai)

Naskos piešiniai buvo sukurti Naskos kultūros aukso amžiaus laikotarpiu – maždaug nuo 100-ųjų iki 650-ųjų mūsų eros metų. Šie piešiniai yra pietinėje Peru dalyje, jie yra išraižyti dykumos uolose. Piešiniai vaizduoja daugiau nei 800 gyvūnų – pradedant kolibriais ir beždžionėmis ir baigiant banginiais bei driežais.

Kai kurių figūrų ilgis yra beveik 305 metrai. Visa geoglifų kolekcija užima 405 kvadratinius kilometrus. Kaip ir kodėl senovės Naskos civilizacijos atstovai sukūrė šiuos įspūdingus piešinius, išlieka paslaptis. Archeologai kelia teorijas, kad geoglifai gali būti šventieji keliai, su astronomija susiję vaizdai ar milžiniški Mėnulio arba Saulės kalendoriai, skirti derliaus sezonų prognozėms.

Geležies amžiaus archeologinė Biskupino gyvenvietė

Geležies amžiaus archeologinė Biskupino gyvenvietė kadaise įkurta šiaurės vakarų Lenkijoje esančiame pelkėtame Biskupino ežero pusiasalyje. Vėliau kylantis vanduo paslėpė 738 m. prieš mūsų erą pastatytus rąstinius būstus ir pylimus – jie ilgiems šimtmečiams pradingo iš žmonių akių. 1933 m., vandeniui nuslūgus, vietinės mokyklos mokytojas aptiko senovinės gyvenvietės pėdsakų ir atkreipė į juos archeologų dėmesį. Šie pradėjo kasinėjimus.

Archeologai aptiko dirbtuves, tvartų ir namų. Tikėtina, kad tuose namuose gyveno keli šimtai žmonių. Gyvenamąjį kompleksą juosė rąstinė siena. Gyventojai įeidavo ir išeidavo per vienintelius šioje sienoje buvusius vartus. Archeologai vietovėje rado žemdirbystės įrankių, geležies ir bronzos padargų, keramikos dirbinių ir vilnonių audeklų. Šiandien lankytojai turi galimybę apžiūrėti gyvenvietės rekonstrukciją. Taip pat įkurtas muziejus, kuriame demonstruojami gyvenvietėje aptikti artefaktai.

Apolono šventykla Delfuose

Į didingą kalnuotą centrinės Graikijos kraštovaizdį įsiterpusi dar viena senovinė vieta – Delfų šventykla. Ji buvo įkurta aštuntajame šimtmetyje prieš mūsų erą ir pašvęsta senovės Graikijos saulės šviesos, muzikos, poezijos ir pranašysčių dievui Apolonui.

Į rytus nuo šventyklos buvo įrengtas aukuras – ten senovės graikai atnašaudavo aukas šiam dievui. Įspūdingame šventyklos amfiteatre vykdavo Pitijos žaidynės, kuriose varžydavosi atletai iš visos Graikijos. Senovės graikai Delfus laikė pasaulio centru.

Abu Simbelo šventyklos

Abu Simbelo šventyklos įsikūrusios vakariniame Nilo upės krante. Šios šventyklos yra iškaltos smiltainio uolose. Senovės Egipto faraonas Ramzis II buvo sužavėtas gamtiniais šios vietovės ypatumais. Maždaug 1279 metais prieš mūsų erą jis nurodė čia įkurti šventyklas. Didesnioji šventykla buvo pastatyta taip, kad dvi dienas per metus tekanti saulė iš rytų prasiskverbtų pro įėjimą ir apšviestų visas šventykloje esančias statulas, išskyrus dievo Ptacho statulą. Šis dievas siejamas su mirtimi.

Šventyklos išliko savo pirminėje vietoje, kol šiai vietovei ėmė kelti grėsmę užtvanka. Septintajame dešimtmetyje buvo atlikta įspūdinga gelbėjimo operacija: šventyklos buvo atskirtos nuo uolų, supjaustytos didžiuliais gabalais ir vėl surinktos daugiau nei 60 metrų virš jūros lygio iškilusioje vietovėje. Taip jos buvo išgelbėtos nuo kylančio vandens.

Bušmėnų urvų piešiniai Drakono kalnų parke

Tai bušmėnų – seniausių Pietų Afrikos gyventojų, buvusių medžiotojų ir rinkėjų – urvų piešiniai. Manoma, kad meno kūriniui, esančiam Kvazulu-Natalio provincijoje, Drakono kalnuose, maždaug už dviejų su puse valandos kelio automobiliu nuo Durbano, yra apie du tūkstančiai metų. Piešiniai vaizduoja tiek žmones, tiek gyvūnus, taip pat pusiau žmonių, pusiau gyvūnų figūras, kurios, archeologų manymu, gali atspindėti šamaniškas patirtis.

Ūro miesto zikuratas

Šiandieniniame Irake esantį įspūdingą zikuratą dabar supa dykumų kraštovaizdis. Tačiau Mesopotamijos regiono klestėjimo laikotarpiu jis buvo aptverto metropolio dalis. Šis miestas buvo netoli tos vietos, kurioje susilieja Tigro ir Eufrato Upės. Eufratas jungė Ūrą su Persijos įlanka ir užtikrino miesto gerovę.

Keičiantis Eufrato vagai ir upei nutolus, Ūro miestas nyko ir galiausiai buvo visiškai apleistas. Miestas buvo pastatytas maždaug 4000-aisiais metais prieš mūsų erą. Jame taip pat buvo didelės kapinės, kuriose žmonės buvo laidoti kartu su įvairiais prabangos daiktais, pagamintais iš tauriųjų metalų ir brangakmenių.

Adžantos olų šventyklų ir vienuolyno kompleksas

Šios įspūdingos olose iškaltos šventyklos, esančios vakarinėje Indijoje, kadaise buvo prarytos džiunglių. Jų atradimas sukėlė tikrą nuostabą 1819 m. į vietovę užklydusiems karininkams. Šis budistinės dailės ir architektūros lobis užgimė antrajame amžiuje prieš mūsų erą, tačiau statyba vyko keliais etapais. Išskaptuotuose urvuose gyveno budistų vienuoliai. Šie urvai pasižymi kruopščiais raižiniais, sudėtinga architektūra ir didingais piešiniais.

Aborigenų piešiniai Kakadu nacionaliniame parke

Australijoje, Šiaurės teritorijoje, esantis Kakadu nacionalinis parkas traukia turistus iš viso pasaulio. Šis parkas pasižymi vaiskiai raudonais urvų piešiniais. Piešiniuose atsispindi vietos aborigenų istorijos ir patirtys. Kakadu nacionaliniame parke yra neįtikėtina gausybė urvų piešinių – užfiksuota daugiau nei penki tūkstančiai piešiniais papuoštų vietų, tačiau tikėtina, kad dar nemažai jų bus atrasta.

Nors kai kurie skaičiavimai rodo, kad tam tikros parko vietos gali būti netgi 60 tūkst. metų senumo, nustatyti tikslų piešinių amžių yra nemenkas iššūkis. Tiesa, archeologams pavyko aptikti užuominų apie jų amžių, nagrinėjant vaizduojamus jau išnykusius gyvūnus ir analizuojant besikeičiantį piešimo stilių.

Kjongdžu – muziejus po atviru dangumi

Kjongdžu miestas įsikūręs Pietų Korėjos pietryčiuose, Šiaurės Kiongsango provincijoje, ant Japonijos jūros kranto. Miestą supa neaukšti kalnai ir vaizdingu kraštovaizdžiu pasižyminčios vietovės.

Kjongdžu mieste gausu šventyklų, pagodų ir kapų. Šis miestas kadaise buvo Šilos karalystės, istorinės korėjiečių valstybės, kultūrinis centras. Kjongdžu dėl daugybės archeologinių ir kultūrinių artefaktų, esančių pačiame mieste ir aplinkui jį, pramintas „muziejumi po atviru dangumi“.