Senovės egiptiečiai alų virė didžiuliais kiekiais: kuo jis buvo toks ypatingas?

Senovės Egipte alus buvo toks svarbus, kad buvo priskiriamas maistui – buvo vartojamas kasdien, o švenčių bei festivalių metu – dar ir dideliais kiekiais. Alus buvo svarbus darbininkams, stačiusiems Gizos piramides: kaip nurodo Britų muziejus, į kasdienį darbininkų racioną įeidavo ir apie 5 litrai alaus. Nepaisant to, alus turėjo dar ir dievišką statusą – su juo buvo siejami keli dievai ir deivės. Hathor buvo meilės, šokių ir grožio deivė, kuri taip pat buvo žinoma ir kaip „girtumo ponia“.

Britų muziejaus Egipto galerijoje galima pamatyti kapuose rastas medines aludarių figūrėles, filtruojančios alaus misą į fermentavimo indus. Šios vizualinės užuominos bei mokslininkės Delwen Samuel atliktas tyrimas leido nustatyti dviejų lygių filtravimo metodą, kai perkošus misą, ji būdavo paliekama fermentacijai.

Dviejų pakopų salinimo privalumas – jo paprastumas. Pirmojoje pakopoje naudojamas kambario temperatūros vanduo ir salyklas (daiginti ir vėliau sudžiovinti bei sutraiškyti grūdai). Tokiame salykle esama aktyvių fermentų, kurie krakmolą paverčia cukrais (cukrus arba sacahrozė – tik viena iš cukrų rūšių, salykle jų yra daugiau). Antroje pakopoje, kuri būdavo vykdoma paraleliai kitame inde, buvo naudojami tiesiog grūdai (nedaiginti ir nedžiovinti) – jie būdavo užpilami šiltu vandeniu ir kaitinami.

Egipte buvo rasta įrodymų, keraminiai indai susidurdavo su karščiu. Mažai tikėtina, kad keramikiniai indai būtų kaitinami iki 80 laipsnių temperatūros (kadangi tai sugadintų pačius indus), todėl kaitinami buvo patys grūdai. Grūdų kaitinimas leidžia krakmolui išsiskleisti, tačiau sunaikina fermentus. Vykdant abu etapus atskirai ir vėliau juos sumaišant, galutiniame mišinyje galima rasti tiek fermentų, tiek krakmolo, kas leidžia išgauti galutinį salyklą.

Karštas ir šaltas mišiniai būdavo sumaišomi kartu ir paliekami vėsti, kad fermentai grūduose esantį krakmolą paverstų cukrais. Salyklui atvėsus, jis būdavo perkošiamas, kad neliktų grūdų – tiesiai į molinį fermentavimo indą, kuriame jau būdavo mielės. Šiltas vanduo būdavo naudojamas iš grūdų išplauti likusį krakmolą ir cukrus. Indas galiausiai būdavo uždengiamas audiniu ir paliekamas rūgti. Gautas alus buvo geriamas jam dar aktyviai fermentuojantis.

Keramikinis indas senovės Egipte buvo esminė fermentavimo proceso dalis – nes akytas jo vidus suteikdavo idealų paviršių kauptis laukinėms mielėms. Be to, molis būna vėsesnis nei kambario temperatūra, o tai yra didelis pranašumas gaminant alų karšto ir sauso klimato sąlygomis.

Akivaizdu, kad alus nebūdavo geriamas tiesiai iš didelio keramikinio indo – tam būdavo naudojami šiaudeliai. Dauguma akademikų mano, kad šiaudeliai buvo naudojami siekiant išvengti nuosėdų. Be to, tai taip pat galėjo būti susiję su higiena – kadangi iš to paties indo gerdavo daugybė žmonių. Šiaudeliai senovės Egipte buvo gaminami iš molio, su mažomis skylutėmis arba filtru šiaudelio gale – kad geriantis žmogus būtų apsaugotas nuo drumzlių. Britų muziejuje yra eksponuojami keli iš nendrių pagaminti šiaudeliai, kurie taip pat galėjo būti naudojami senovės Egipte.

Įdomu tai, kad senovės Egipto aluje nebūdavo apynių (tiesą sakant, iki viduramžių jie išvis nebuvo naudojami jokio alaus gamyboje). Grūdai taip pat skyrėsi – senovės Egipte buvo naudojami daugiau baltymų turintys grūdai bei šiuolaikinių grūdų pirmtakai. Pavyzdžiui, senovės Egipto alui būdavo naudojami dvigrūdžiai kviečiai, kurie buvo šiuolaikinių kviečių pirmtakais.

Nors įprastas alus buvo be prieskonių ar kvapiųjų medžiagų, monarchams ir kitiems aukštuomenės nariams alus galimai buvo verdamas su prieskoniais.

Palyginus senovės Egipte naudotus metodus su šiuolaikiniais, matyti, kad nuo to laiko alaus gamyboje padaugėjo žingsnių. Tačiau vertinant pagal ingredientus, senovės Egipto alus rūgdavo greičiau ir buvo gaminamas efektyviau. Nenaudodami termometrų, krakmolo testų, be mikrobiologijos žinių apie mieles ir fermentus, senovės Egipto aludariai gebėjo kurti ryškaus skonio alų, kuris galėdavo būti verdamas dideliais kiekiais.

Nors senovės Egipto aluje dar daug ko trūko, tačiau vargu galima sakyti, kad toks alus buvo prastesnis, nei gaminamas šiandien.