Diena, kai visi meluoja: melagių dieną gaubia mįslingos ir prieštaringos ištakos

Melagių dieną įprasta atlaidžiai vertinti pokštus, nepiktas apgavystes, geranoriškus pasišaipymus. Bet kodėl būtent balandžio 1-ąją?

Šventės kilmę galima sieti su permainingais, apgaulingais pavasario orais, kai šiltą saulę ir giedrą dangų netikėtai pakeičia žvarba ir lietus, todėl prieš eidamas pasivaikščioti nežinai, kaip apsirengti.

Bet kiti tradicijų tyrinėtojai laikosi nuomonės, kad ištakų reikėtų ieškoti pagoniškose gamtos atgimimo ir pavasario lygiadienio šventėse.

Pavyzdžiui, senovės romėnai balandį šventiškai pagerbdavo derlingumo deivę Cererą: persirengę vyrai vaidindavo moteris, šios – vyrus, taip pat dievybes, įvairiausias fantastines būtybes, gyvūnus, net augalus. Tikriausiai šie linksmi pasirodymai keldavo daug juoko. O kur juokas, ten ir pokštai.

Lėmė naujas kalendorius?

Yra istoriškai ne tokių tolimų Kvailių dienos versijų. Vokietijoje populiarus pasakojimas apie Augsburgo miesto magistratą, 1530 m. paskelbusį, kad balandžio 1-ąją į apyvartą bus išleisti nauji pinigai. Išaušus tai dienai naujos monetos nepasirodė, nes jų tiesiog nespėta nukaldinti. Iš anksto prekybos sutartis naujaisiais pinigais sudarę pirkliai patyrė daug nuostolių, todėl miestiečių pašaipiai praminti balandžio kvailiais.

Prancūzijoje manoma, kad Kvailių dienos tradicija atsirado XVI a. Keliaudamas po savo valdomą šalį monarchas Karolis IX sužinojo, kad vienur Naujieji metai švenčiami žiemą, o kitur – pavasarį. Tarkime, Prancūzijos pietryčių gyventojai senuosius metus išlydėdavo kovo pabaigoje, o naujuosius pasitikdavo balandžio 1-ąją. Norėdamas įvesti bendrą sistemą 1564 m. Karolis IX visoje šalyje nustatė metų pradžios datą – sausio 1-ąją. Tie, kurie šventė senuoju papročiu, būdavo apšaukiami kvailiais ir atsilikėliais.

Bet prancūziškas posakis „balandžio žuvis“ („poisson d’avril“), reiškiantis naivuolį, mulkį, šaltiniuose pirmą kartą paminėtas gerokai prieš Karolio IX reformas. Šis faktas tarsi liudytų kur kas senesnes tradicijos ištakas.

Kodėl žuvis pradėjo simbolizuoti kvailumą – nežinia. Iš šio posakio vėliau išsivystė savotiškas pasismaginimas balandžio 1-ąją prie nieko neįtariančio žmogaus nugaros slapčia prikabinti popierinę žuvį ir nepiktai jį pašiepti. Žuvis dažnai vaizduota ir Prancūzijoje leidžiamuose balandžio 1-osios progai skirtuose atvirukuose.

Anglijoje Kvailio dienos tradicija taip pat kildinta iš tų laikų, kai Naujieji metai švęsti balandžio pradžioje. Civilinio kalendoriaus standartizavimas perkeliant Naujųjų metų datą į sausio 1-ąją čia įvyko tik 1752 m.

Žmonės patikėdavo

XVIII–XIX a. daugelyje Europos kraštų pokštai ir apgavystės balandžio 1 d. jau vertinti kaip savaime suprantamas dalykas. Vieni kitus kvailino jauni ir seni, vyrai ir moterys, kaimiečiai ir miestiečiai, turtingi ir vargšai. Vykusiai ar nelabai nevengė pajuokauti ir valdžia, taip pat ano meto žurnalistai.

Prieš kelis šimtmečius, kai toli gražu ne kiekvienas suaugęs žmogus mokėjo skaityti ir rašyti, spaudos autoritetas buvo didžiulis. Galima įsivaizduoti, kokio milžiniško visuomenės dėmesio sulaukdavo laikraščiuose pasirodantys pranešimai, todėl lygiai taip pat patikliai vertintos ir balandžio 1-osios proga sukurptos melagienos.

Anglijoje žinutė apie balandžio 1 d. Londono Tauerio griovyje maudomus liūtus pirmą kartą pasirodė 1698-ųjų spaudoje. Bėgant metams šis pranešimas kartotas ir vis tiek kaskart sutraukdavo minias žioplių, troškusių išvysti plėšrūnų maudynes.

Žinoma, griovyje liūtų niekas niekada nemaudė, todėl nusivylusiai, o galbūt ir dėl savo patiklumo susigėdusiai miniai tekdavo skirstytis nieko nepešus.

Manoma, kad liūtų maudynių pokštą sugalvoję nuobodžiaujantys Tauerio sargybiniai, vargu ar tikėjęsi, kad ši apgavystė virs tikra balandžio 1-osios klasika, sėkmingai kartota net kelis amžius.

1866 metais viena Londono gyventoja sugebėjo parduoti kelis šimtus bilietų po 1 pensą į balandžio 1-osios gyvūnų paradą Londono zoologijos sode. Aišku, jokio parado neįvyko.

M.Twainas pašmaikštavo

Balandžio 1-osios išdaigos neaplenkė ir Rusijos. Ko gero, Kvailių dienos tradiciją iš Olandijos į rusų žemes bus parsivežęs valdovas Petras I. 1703 m. balandžio 1 d. į anonsuotą „nepaprastą reginį“ susirinkę Maskvos gyventojai prasiskleidus uždangai išvydo užrašą „Balandžio 1-oji – niekuo netikėk“.

Ką pamanė miestiečiai, nepratę prie tokių užjūrio naujovių, istorija nutyli.

Balandžio 1-osios tradicijos kiekvienoje šalyje skiriasi. Vienur leidžiama meluoti tik iki pietų, kitur – visą dieną. Vienur ant nugaros slapčia kabinama popierinė žuvis, kitur apsiribojama žodiniais pokštais.

Amerikiečių rašytojas Markas Twainas šmaikštavo, kad balandžio 1-oji ypatinga tuo, jog tądien žmonės gali nesigėdydami daryti tai, ką paprastai slapčia daro visomis kitomis metų dienomis.