Žiauriausias Rusijos valdovas: kodėl ir kaip caras Ivanas tapo Rūsčiuoju? Prie virsmo prisidėjo ir lietuviai

Ivano tėvas – Maskvos princas Vasilijus – mirė, kai Ivanui buvo vos treji metai, o jo motina – kai vaikui buvo vos aštuoneri metai. Jaunasis princas pateko į aukštuomenės peštynes dėl valdžios, ypač tarp Šuiskių ir Beleskių šeimų. Verdant žiauriai kovai dėl valdžios, su Ivanu ir jo kurčnebyliu broliu Jurijumi buvo elgiamasi kaip su benamiais.

Buvo atvejų, kai Ivanas su broliu vietoje drabužių dėvėdavo maišus – ir badavo. Savo artimam draugui princui Andrejui Kurbskiui Ivanas laiške kartą rašė, kad jis ir jo brolis Jurijus užaugo kaip elgetos, kaip varguolių vaikai. Toks kilmingųjų elgesys sukėlė Ivanui nepasitikėjimą elitu, ir jam augant, šis nepasitikėjimas peraugo į neapykantą. Kai Ivanas tapo caru, jo neapykanta atsigręžė į kilminguosius pačia įspūdingiausia forma. Negalėdamas netinkamai elgtis su aukštuomenės nariais, jis savo pyktį išliedavo ant gyvūnų – pešdamas gyviems paukščiams plunksnas, o kates ir šunis mėtydamas pro langą.

Būdamas 13, metų Ivanas pagaliau „parodė dantis“. Tuo metu faktiniai Rusijos valdytojai buvo Šuiskių šeima, kurie įveikė Beleskius ir kontroliavo jaunąjį princą. Tačiau jie nuvertino berniuką, kurį eilę metų ignoravo ir žlugdė. Bet 1553 metais puotos metu Ivanas apkaltino galingiausią Šuiskių šeimos narį princą Andrejų blogai valdant šalį, liepė jį suimti ir įvykdyti mirties bausmę. Kai kurie šaltiniai teigia, kad Andrejus buvo atiduotas alkaniems šunims sudraskyti – tačiau labiau tikėtina istorija pasakoja, kad jį mirtinai sumušė kalėjimo sargybiniai.

Pilna valdžia Ivanui buvo suteikta per 16 jo gimtadienį. Po dviejų savaičių jis vedė savo pirmąją žmoną Anastasiją. Pirmaisiais caro valdymo metais neįvyko nieko siaubingo. Tiesą sakant, tai buvo taikos ir sąlyginės pažangos metas. Ivanas pristatė reformas, tarp kurių buvo baudžiamojo kodekso atnaujinimas, parengtas jo senelio; reguliarios kariuomenės sukūrimas bei pristatyta regionų savivalda. Ivanas taip pat pristatė pirmąją spaudą Rusijoje ir po Kazanės regiono Tartaro užkariavimo liepė pastatyti Vasilijaus Palaimintojo soborą. Teigiama, kad Ivaną taip sužavėjo pastatytas soboras, kad jis liepė apakinti architektą, kad šis daugiau negalėtų suprojektuoti nieko tokio gražaus. Nors nėra įrodymų, kad architektui iš tiesų buvo atimtas regėjimas, Ivano reputacija leidžia tikėti tokiomis istorijomis.

Iš įprasto valdovo į nuožmų tironą Ivaną pavertė du įvykiai, nutikę 1558 ir 1560 metais. Pirmasis buvo jo artimo draugo princo Kurbskio išdavystė. 1558 metais Ivanui mėginant užkariauti Livoniją, princas Kurbskis perėjo į lietuvių pusę. Kurbskis ėmė vadovauti lietuvių armijai ir kartu su lenkų bei švedų pajėgomis įveikė rusus – dėl ko Ivanas buvo labai įpykęs ir dar labiau įsitikino, kad Rusijos aukštuomenė yra priešiška jam. Antrasis įvykis buvo jo žmonos Anastasijos mirtis 1560 metais. Ivanas buvo įsitikinęs, kad jo žmoną nunuodijo jo priešai. Nors tuo metu nebuvo rasta jokių įrodymų, XX amžiuje atliktas carienės kaulų tyrimas vis dėlto parodė neįprastai didelį gyvsidabrio lygį – tad jaunasis caras greičiausiai buvo teisus.

Pirminė Ivano reakcija į savo draugo išdavystę ir žmonos mirtį buvo pasitraukimas iš Maskvos į Aleksandrovą – miestą, nutolusį per 120 kilometrų į šiaurę nuo Rusijos sostinės. Ten jis parašė du laiškus, rodančius jo norą pasitraukti iš valdžios. Ivano taryba, kurią sudarė kilmingieji ir dvasininkai, mėgino valdyti šalį be paties Ivano – tačiau pamatę, kad tai neįmanoma, nusiuntė konvojų maldauti Ivano persigalvoti. Caras sutiko – tačiau su sąlyga, kad jis galės užkariauti žemes, kurios jį išdavė, ir kad galės įvykdyti mirties bausmes jį išdavusiems. Beviltiškoje padėtyje atsidūrusi taryba sutiko su Ivano reikalavimais. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo labai brangi klaida.

Opričninos siaubai

Ivanas grįžo į Maskvą ir užsimojo padalinti šalį į du administracinius vienetus. Vieną jų valdytų šalies aukštuomenė, o kitą, pavadintą Opričnina, valdytų jis pats, kaip tik panorėjęs. Realybėje tai pavirto į jo didžiosios dalies politinių priešų – bei visų, stojusių jam skersai kelio – kankinimą ir pasmerkimą myriop. Ivanas sukūrė opričnikus – juodai besirengiantys opričnikai tapo asmeniniais Ivano sargybiniais bei policininkais, kurie patruliuodavo ir vykdydavo caro paliepimus.

Opričnikai gaudavo leidimus kankinti ir nužudyti visus, kurie tik buvo įtariami Ivano išdavyste. Opričnikai buvo tarsi apmokama gauja, kurios bijojo ir nekentė. Jie jodinėdavo prie balnų pritvirtinę šunų galvas, kurios simbolizuodavo „uoslę išdavikams“. Netrukus kaimeliuose ir miesteliuose įprastu reginiu tapo valstiečių, vidurinės klasės ir aukštuomenės bėgimas – kai tik pasklisdavo žodis, kad atvyksta opričnikai.

Opričnikai buvo itin žiaurūs. Jie kankindavo ir nužudydavo bet ką, kurį Ivanas įtardavo kaip nelojalų jam. Mėgstamiausi jų kankinimo ir žudymo būdai būdavo gyvo žmogaus išvirimas, pasmeigimas ant baslio, iškepimas ant atviro laužo ar galūnių nutraukimas, pririšant galūnes prie arklių ir žmogų tiesiog suplėšant dalimis. Gyvenimas Ivano ir opričnikų valdomoje teritorijoje buvo gyvenimas nuolatinėje baimėje, o puikiu pavyzdžiu tapo Novgorodo, kuris buvo antruoju pagal dydį Rusijos miestu ir galingiausiu Maskvos varžovu, likimas.

Įsitikinęs, kad miesto vadovai, dvasininkai ir įtakingi gyventojai yra susimokę prieš jį, Ivanas 1570 metais liepė pulti Novgorodą. Dvasininkai ir vienuoliai buvo apsupti ir mirtinai sumušti, o bažnyčios ir vienuolynai buvo sugriauti. Įtakingi pirkliai, valdininkai ir kilmingieji buvo nukankinti ir nužudyti – dauguma buvo iškepti gyvi ant specialiai sukonstruotų keptuvių. Kol šie žmonės mirė lėta ir kankinančia mirtimi, jų žmonoms ir vaikams ne ką labiau „pasisekė“. Jie buvo apsupti, surišti ir įmesti į Volkovo upę. Bet ką, kas mėgino ištrūkti, kareiviai, ginkluoti kirviais, ietimis ir kabliais, panardindavo po lediniu vandeniu ir nuskandindavo.

Novgorodo puolimo metu žuvo apie 12 000 miesto gyventojų. Sunaikinus miesto administracines ir religines struktūras, nužudžius įtakingus miestelėnus, išvogus visą turtą, miestas liko toks nusiaubtas, kad neteko antrojo Rusijos miesto statuso. Išgyvenę gyventojai pabėgo gyventi kitur. Pilnai atsigauti Novgorodui prireikė ne vieno šimtmečio, ir jis daugiau niekada nebebuvo varžovu Maskvai. Novgorodas buvo tik vienas Ivano rūstybės pavyzdys. Viso savo valdymo metu Ivanas plėšė miestus ir žudė jų gyventojus.

Opričninos pabaiga

Tačiau Novgorodo žudynės buvo paskutiniai opričnikų šlovės spinduliai. Ivano paranojiškas būdas privedė prie to, kad jis ėmė įtarinėti opričnikų vadovus rezgant sąmokslą prieš jį dar prieš įvykdant miesto plėšimus, o kai Maskvą užpuolė totoriai, kurių puolimo nepavyko atremti opričnikams, Ivanas įsitikino, kad jie nebėra tokie lojalūs, kokie būdavo anksčiau. 1571 metais organizacija buvo išformuota, o jos lyderiai – nužudyti. O 1572 metais opričnina buvo panaikinta, o vien šio žodžio pavartojimas imtas bausti mirties bausme.

Nuolatinis caro Ivano vykdytas kitų regionų siaubimas ir brutalumas prieš savo žmones, dvasininkų, aukštuomenės ir viduriniosios klasės puldinėjimai, visų, kurie buvo prieš Ivaną, kankinimai ir žudymai, šalies turto plėšimas galiausiai parklupdė Rusijos ekonomiką. O Ivanui senstant ir jo psichinei būklei dar labiau prastėjant, reikalai nesitaisė. Vienas paskutiniųjų brutalių jo veiksmų nutiko 1581 metais, kai pamatęs savo nėščią marčią neapsirengusią, caras taip stipriai ją sumušė, kad ji patyrė persileidimą. Sužinojęs apie tai, Ivano antrasis sūnus užsipuolė tėvą. Ivanas, kuris su savimi visuomet nešiodavosi lazdą, kuria mušdavo visus jam neįtikusius, trenkė savo sūnui per galvą taip stipriai, kad jis neteko sąmonės ir po kelių dienų numirė. Tad nuo Ivano Rūsčiojo žiaurumo nebuvo apsaugotas niekas – net jo paties šeima.

Ivanas mirė nuo insulto 1584 metais – žaisdamas su draugu šachmatais, būdamas 53 metų amžiaus. Jo valdžia perėjo viduriniajam sūnui Fiodorui, kuris buvo menko proto ir mirė 1598 metais, nesusilaukęs palikuonių. Po jo mirties Rusija nugrimzdo į anarchiją, ir šis laikotarpis vadinamas „sumaišties laikais“ (rus. Смута).

Siaubdamas miestus, žudydamas žmones ir netgi savo paties sūnų, Ivanas buvo rūstus ne tik pagal tuometinį, bet ir pagal šiuolaikinį šio žodžio apibrėžimą. Valdžią jis perėmė įprastai, tačiau gilėjanti valdovo paranoja ir nuo 1558 metų prastėjanti psichinė sveikata Ivaną pavertė žiauriu tironu, kuris žudė, griovė ir naikino savo šalį.

Parengta pagal „Sky History“.