Vienas garsiausių protestų pasaulio istorijoje – žymusis Mahatmos Gandžio „Druskos žygis“: kaip milijonai indų sukilo prieš kolonijinę Britanijos valdžią ir kodėl būtent druska? (Foto, Video)

Kai Gandis ir jo pasekėjai žygiavo link Indijos vakarinės pakrantės, tūkstančiai indų prisijungė prie jų gretų, paversdami mažą protestuotojų koloną į kilometrinę procesiją. „The New York Times“ ir kitos žiniasklaidos priemonės pradėjo sekti žygio eigą ir cituoti Gandžio pasisakymus, kuriuose jis pasmerkė druskos mokestį kaip „siaubingą“ ir „pasmerkė britus, teigdamas, kad jie gėdijasi jį areštuoti“.

Gandis taip pat pasisakė apie Indijos kastų sistemos neteisybes – jis pribloškė žiūrovus maudydamasis „neliečiamųjų“ kastos šulinyje Dabhano kaime, o per kitą sustojimą Gajeroje jis atsisakė pradėti savo kalbą, kol „neliečiamiesiems“ nebuvo leista sėdėti su likusia auditorija.

Pėsčiomis nužygiavę 390 km vos per 24 dienas, Gandis ir jo procesija galiausiai pasiekė Dandį balandžio 5 d. Kitą rytą tūkstančiai žurnalistų ir rėmėjų susirinko stebėti, kaip jis įvykdė savo simbolinį nusikaltimą. Pasinėręs į putojančius Arabijos jūros vandenis, jis nuėjo į krantą, kur buvo paplūdimio druskos sankaupos.

Pranešama, kad Didžiosios Britanijos pareigūnai druską užpylė smėliu, tikėdamiesi sužlugdyti Gandžio pastangas, tačiau jis lengvai rado druskos turinčio purvo gumulą ir triumfuodamas jį iškėlė ir sušuko – „Su šituo aš purtau Britanijos imperijos pamatus“.

Gandžio veiksmas buvo signalas kitiems indams prisijungti prie to, kas tapo žinoma kaip „Druskos Satyagraha“. Per ateinančias kelias savaites rėmėjai visame subkontinente plūdo į pajūrį nelegaliai rinkti mineralą. Daugelis virino vandenį druskai išgauti, o kiti pardavinėjo neteisėtą druską miesto turguose.

Apie 80 000 žmonių buvo areštuota už pilietinį nepaklusnumą, daugelį policija sumušė.

Gandis buvo suimtas gegužės 5 d., kai jis paskelbė apie savo ketinimą vadovauti taikiam reidui į vyriausybės druskos fabriką Dharasanoje. Bet net Gandžiui būnant už grotų, jo sekėjai tęsė akcijas. Gegužės 21 dieną maždaug 2500 eitynių dalyvių nepaisė policijos perspėjimų ir įžengė į Dharasanos druskos sandėlius.

Įvykio vietoje buvo amerikiečių žurnalistas Webbas Milleris, kuris vėliau aprašė įvykius. „Staiga daugybė vietinės policijos puolė ir pradėjo lazdomis mušti įžengiančius protestuotojus.“

Milerio kankinanti sumušimų ataskaita plačiai paplito tarptautinėje žiniasklaidoje ir netgi garsiai buvo perskaityta JAV kongrese. Winstonas Churchillis, kuris nebuvo didelis Gandžio gerbėjas, vėliau pripažins, kad protestai ir jų padariniai „sukėlė tokį pažeminimą ir pasipriešinimą, koks nebuvo žinomas nuo tada, kai britai pirmą kartą palietė Indijos dirvą“.

Gandis buvo įkalintas iki 1931 m. pradžios, tačiau iš kalėjimo išėjo labiau gerbiamas nei bet kada anksčiau. Žurnalas „Time“ paskelbė jį 1930 metų „Metų žmogumi“, o laikraščiai visame pasaulyje pasinaudojo galimybe jį cituoti.

Didžiosios Britanijos vicekaralius Lordas Irwinas pagaliau sutiko su juo derėtis, o 1931 m. kovo mėn. abu pasirašė Gandžio-Irwino paktą, kuris nutraukė „satyagraha“ mainais į kelias nuolaidas, įskaitant tūkstančių politinių kalinių paleidimą. Nors susitarimas iš esmės išlaikė druskos monopolį, pakrantėse gyvenantiems indams suteikta teisė gaminti mineralą iš jūros.

Vis dėlto, kova dar nebuvo baigta. 4 ir 5 dešimtmetyje Gandhi ir jo šalininkai surengė daugiau protestų ir ištvėrė dar daugiau įkalinimų už grotų, o Indijos nepriklausomybės buvo iškovota tik 1947 m.

Gandis iškovota laisvę pasidžiaugė neilgai – po kelių mėnesių, 1948 m. spalio 30 d. induistas fanatikas nušovė Gandį.

Bet nors tiesioginiai druskos žygio politiniai rezultatai buvo palyginti nedideli, vis dėlto Gandžio „satyagraha“ pavyko pasiekti tikslą – „sujudinti Britanijos imperijos pamatus“. Žygis prie jūros paskatino Indijos pasipriešinimą britų priespaudai, o jo tarptautinė aprėptis supažindino pasaulį su Gandžio ir jo pasekėjų įsipareigojimu priemonių siekti be smurto.