Pirmasis Adolfo Hitlerio mėginimas užgrobti valdžią – garsusis Alaus pučas: kaip beveik niekam nežinomas Hitleris atsidūrė viso pasaulio dėmesio centre (Foto, Video)

Hitleris padarė klaidą, palikdamas alaus salę vėliau tą naktį, kad susidorotų su krizėmis kitur mieste. Jo pasekėjai turėjo perimti vyriausybinius pastatus visame Miunchene, tačiau jų bandymus daugiausia sustabdė miesto karinės pajėgos. Tuo tarpu Ludendorffas leido von Kahrui ir kitiems dviem lyderiams palikti alaus salę po Hitlerio išėjimo. Iki kitos dienos ryto pučas beveik išsikvėpė.

Ludendorffas bandė išgelbėti situaciją, pasikvietęs Hitlerio pasekėjus į spontanišką žygį miesto centre. Jis vadovavo maždaug 2500–3000 šalininkams, žygiavusiems link Bavarijos gynybos ministerijos.

Kelyje žygeivius užblokavo grupė valstybės policijos pareigūnų. Abi grupės apsikeitė ugnimi, o keturi policijos pareigūnai žuvo kartu su 16 nacių. Nukritęs ant žemės Hitleris išnarino petį. Palikęs savo draugus, jis šliaužė palei šaligatvį ir buvo išvežtas laukiančiu automobiliu. Ludendorffas žengė tiesiai į policijos gretas, kuri atsisakė į jį šaudyti.

Hitlerio teismo procesas ir įkalinimas

Hitleris pabėgo į netoliese esantį draugo Ernsto Hanfstaenglio (1887–1975) namą, kur, kaip pranešama, jis kalbėjo apie savižudybę. Jis dvi dienas slapstėsi Hanfstaenglio palėpėje, bet buvo suimtas 1923 m. lapkričio 11 d. Kaltinamas valstybės išdavimu, Hitleris buvo teisiamas 1924 m. vasario 26 d. Hitlerio populiarumas per teismą išaugo, nes jo gynybos kalbos buvo spausdinamos laikraščiuose. 1924 m. gruodžio 20 d. jis sulaukė malonės ir pirmalaikio paleidimo: Hitleris atliko vos 9 mėn. bausmę iš paskirtų 5 metų.

Landsbergas buvo gana patogus kalėjimas, skirtas kaliniams, kurie buvo laikomi suklaidintais, o ne pavojingais. Hitleriui buvo leista priimti lankytojus, taip pat gerbėjų laiškus.

Padedamas pavaduotojo Rudolfo Hesso (1894-1987), Hitleris kalėjime sukūrė pirmąjį savo politinės autobiografijos tomą „Mein Kampf“ („Mano kova“). Knyga, pirmą kartą išleista 1925 m., buvo skirta jo ankstyvajam mentoriui Dietrichui Eckartui.

Alaus pučo minėjimas, 1936 m.:

Pasekmės

Alaus pučas turėjo keletą reikšmingų pasekmių. Pirma, tai paskatino Hitlerio ir Ludendorffo susiskaldymą; generolas laikė Hitlerį bailiu, kad jis slapstėsi, kai policija pradėjo šaudyti.

Antra, Hitleris nusprendė, kad ginkluota revoliucija nėra būdas gauti valdžią Veimaro Vokietijoje. Po pučo nesėkmės jis ir nacių partija stengėsi manipuliuoti politine sistema, o ne planuoti dar vieną smurtinį valdžios užgrobimą.

Trečia, pučas atkreipė į nacių partiją nacionalinį dėmesį Vokietijoje. 16 partijos narių mirtis taip pat buvo nacių propagandinė pergalė. Vyrai tapo kankiniais, prisiminti „Mein Kampf“ pratarmėje ir atgulė dviejose „garbės šventyklose“ Miuncheno centre.

Hitleris kasmet surengdavo įmantrią eiseną pučo metinių proga ir atkartojo kelią nuo Bürgerbräukeller iki tos vietos, kur 1923 m. buvo paleisti šūviai. Pučo krauju nudažyta vėliava tapo nacių ideologijos simboliu. Hitleris naudojo šią vadinamąją „Blutfahne“ arba kraujo vėliavą, kad pašventintų visas naujas nacių vėliavas.

1933 m., praėjus dešimtmečiui po nesėkmingo pučo, Hitleris tapo Vokietijos kancleriu. Jis vedė savo šalį į Antrąjį pasaulinį karą (1939–45) ir surengė holokaustą, sistemingą, valstybės remiamą maždaug 6 milijonų Europos žydų ir maždaug dar 4–6 milijonų ne žydų nužudymą.

1939 m. lapkričio 8 d. nacių oponentas Georgas Elseris (1903–45) padėjo bombą prie Bürgerbräukeller, kur Adolfas Hitleris skaitė kalbą Alaus pučo atminimui. Tačiau Hitleris iš alaus salės išėjo netrukus prieš sprogstant bombai – per nesėkmingą pasikėsinimą žuvo septyni žmonės ir dar dešimtys buvo sužeisti.