Mokslininkai priartėjo prie Leonardo da Vinčio DNR paslapties atskleidimo

Lemtingas genealoginis medis

Istorikai Alessandro Vezzosi ir Agnese Sabato daugiau nei dešimtmetį praleido sekdami garsiojo „Monos Lizos“ tapytojo genealogiją. Jų sudarytas žemėlapis apima 690 metų, 21 kartą ir penkias šeimos šakas, todėl, pasak mokslininkų, jis bus labai svarbus, nes padės antropologams nustatyti L. da Vinčio DNR seką, sekvenuojant jo palikuonių DNR.

Be to, kad būtų nustatyta galimų dailininko palaikų tapatybė, dailininko DNR sekos nustatymas taip pat leistų mokslininkams geriau suprasti „jo nepaprastus talentus, ypač regėjimo aštrumą, pasitelkiant genetines asociacijas“, portalui „Live Science“ teigė Leonardo da Vinči DNR projekto atstovai.

L. da Vinčis buvo tapytojas, architektas, išradėjas, anatomas, inžinierius ir mokslininkas. Daugiausia mokėsi pats, pildė dešimtis slaptų užrašų knygelių, kuriose rašė įmantrius išradimus ir anatominius stebėjimus. Prie garsiųjų eskizų, tokių kaip „Virtruvijaus žmogus“, da Vinčis rašydavo savo paties užšifruotas žinutes, veidrodiniu atspaudu atspaustas atgal į priekį, kad paslėptų studijas nuo smalsių akių. Be išsamių žmogaus anatomijos brėžinių, nupieštų stebint skrodžiamus lavonus, jo užrašų knygelėse yra dviračių, sraigtasparnių, tankų ir lėktuvų prognozės, kurių projektai dabar tapo realybe.

Naujajame tyrime A.Vezzosi ir A.Sabato, remdamiesi archyvuose saugomais istoriniais dokumentais ir tiesioginiais išlikusių palikuonių pasakojimais, atsekė penkias da Vinčių giminės medžio šakas. Pasak istorikų, Leonardas priklausė šeštajai da Vinči kartai.

Tirti šeimos istoriją – sudėtinga

Tirti da Vinčio šeimos istoriją sudėtinga, nes tinkamai atsekti galima tik vieną iš jo tėvų. Leonardas da Vinčis gimė ne santuokoje Toskanos Anchiano miestelyje ir buvo Florencijos teisininko sero Piero da Vinčio ir valstietės Katerinos sūnus. Oksfordo universiteto meno istoriko Martino Kempo atlikti tyrimai rodo, kad Katerina da Vinčio gimimo metu buvo penkiolikmetė našlaitė. Būdamas penkerių metų, jaunasis da Vinčis buvo išvežtas į šeimos valdas Vinčio mieste (iš kurio jo šeima kildino savo pavardę) gyventi pas senelius.

Kai 1519 m. gegužės 2 d., būdamas 67 metų, Leonardas da Vinčis mirė, jis neturėjo žinomų vaikų, o jo palaikai buvo prarasti, todėl patikimos DNR analizės nebuvo galima atlikti. Dėl to dalis jo protėvių tapo apgaubta paslapties šydu.

Originalus Leonardo palaidojimas užfiksuotas Saint-Florentin koplyčioje, esančioje Ambuazo pilyje (Chateau d'Amboise), dvare Prancūzijos Luaros slėnyje. Po Prancūzijos revoliucijos koplyčia buvo palikta griuvėsiams, o vėliau nugriauta. Šiuolaikiniuose pasakojimuose teigiama, kad visas skeletas buvo ekshumuotas iš šios vietos ir perkeltas į netoliese esančią Saint-Hubert koplyčią, tačiau ar tai iš tikrųjų išminčiaus kaulai, lieka paslaptis.

Mokslininkai nustatys, ar žmogaus palaikai iš Luaros slėnio koplyčios priklauso da Vinčiui, lygindami šių kaulų Y chromosomą su Y chromosoma, priklausančia da Vinčio giminaičiams vyrams. Tyrėjų teigimu, Y chromosoma perduodama iš tėvo sūnui ir išlieka beveik nepakitusi net 25 kartas.

Be to, surasti L. da Vinčio genetinio kodo fragmentai galėtų padėti meno istorikams patikrinti meno kūrinių, užrašų ir dienoraščio įrašų, kuriuos tariamai sukūrė italų Renesanso epochos žmogus, autentiškumą, lyginant jo aptiktą DNR su ant kūrinių rastais DNR pėdsakais.