Geriausias karo vadas Rusijos istorijoje nepralaimėjęs nė vieno mūšio – pakartojo Hanibalo žygį per Alpes, bet visam laikui tapo Lietuvos ir Lenkijos priešu (Foto, Video)

Lenkijos ir Lietuvos priešas

1794 m. lapkričio 4 d., numalšinus Tadeuszo Kościuszko vadovaujamą ATR sukilimą, Suvorovo (kuris buvo vienas iš sukilimo malšintojų) kariuomenė užpuolė Varšuvos Pragos priemiestį, dėl kurio žuvo apie 12 000 lenkų kareivių ir miestiečių.

„Penktą ryto mes puolėme ir devintą valandą nebeliko Lenkijos kariuomenės, kuri gynė Pragą ir pačią Pragą kartu su jos gyventojais... Per keturias valandas buvo įvykdytas baisus kerštas už skerdynes, kurias mūsų pačių vyrai patyrė Varšuvoje!“ - prisiminė generolas Ivanas von Klügenas, turėdamas omenyje Varšuvos sukilimą 1794 m. balandžio 17 d.

Tai buvo tada, kai sukilimo pradžioje miesto gyventojai staiga užpuolė ir nužudė didelę dalį Rusijos garnizono. Prieš pat šturmuodamas Pragą, Suvorovas pakvietė miestiečius nedelsiant pabėgti į rusų stovyklą (dėl to daugelis žmonių buvo išgelbėti), o savo paties kariuomenei nurodė tokią tvarką: „Neikite į namus; reikia pasigailėti priešų, kurie prašo pasigailėjimo; nežudyk beginklio; nekovokite su moterimis; nelieskite vaikų “. Pati Varšuva lapkričio 9 dieną kapituliavo be kovos.

Caro nemalonė

Jekaterina II apipylė Suvorovą laipsniais ir pagyrimais, tačiau Pavelas I, kuris 1796 m. ją pakeitė soste, nebuvo taip palankiai nusiteikęs vado atžvilgiu.

Įpratęs prie paprasto kariuomenės gyvenimo, Suvorovas  griežtai kritikavo imperatoriaus įvestus Prūsijos kariuomenės būdus – plaukų pynimą ir pudrą bei nuolatines pratybas, apžvalgas ir paradus.

„Plaukų milteliai nėra parakas, žiedas nėra šautuvas, pynė nėra skutimosi peilis ir aš ne prūsas, o natūraliai gimęs rusas“, - kartą pasakė jis ir netrukus buvo ištremtas į savo valdą.

Sugrįžimas

1799 m. pradžioje susikūrus Antrajai koalicijai prieš prancūzus, sąjungininkai paprašė Rusijos valdovo pasiųsti Suvorovą į priešo okupuotą Italiją vadovauti sąjungininkų kariuomenei.

Per trumpą laiką prancūzai patyrė triuškinamus pralaimėjimus Suvorovo vadovautuose mūšiuose prie Adda ir Trebbia upių, todėl visą regioną okupavo sąjungininkų Austrijos kariuomenė.

Po Italijos kampanijos įvyko Šveicarijos kampanija, kuri, kaip paaiškėjo, pasirodė esanti paskutinė senstelėjusiam vadui.

Per kelias savaites Suvorovo kariai, nuolat patyrę priešų pajėgų puolimą, kovėsi kelyje per Alpes, pakeliui sutriuškindami generolą André Masséna Mutteno (Muota) slėnyje.

Suvorovui pavyko išsaugoti pavargusią kariuomenę, išsiveržus iš apsupties, kurioje ji atsidūrė, ir nuvedus ją iki Austrijos sienos. Šia pergalę itin džiaugėsi Pavelas I ir įsakė Suvorovui suteikti aukščiausią – generalissimo – karinį laipsnį.

Suvorovo vardas nuskambėjo visoje Europoje. Juo žavėjosi ir priešai, ir sąjungininkai.

Garsus Didžiosios Britanijos karinio jūrų pajėgų vadas Horatio Nelsonas, kuris sunaikins Prancūzijos laivyną Trafalgaro mūšyje 1805 m., generalissimo parašė taip: „Man buvo suteikta daugybė apdovanojimų, bet šiandien buvau vertas didžiausio už juos visus: man buvo pasakyta, kad aš esu kaip tu“.

Du aukščiausi eros vadai – Napoleonas Bonapartas ir Aleksandras Suvorovas – neabejotinai pažinojo vienas kitą. „Jis yra didvyris, jis yra įspūdingas karys, jis yra magas! Jis nugali tiek gamtą, tiek žmones... Jis nukirto Gordijaus taktikos mazgą. Jis puola savo priešininkus visur ir visiškai juos sumuša“, taip generalissimo apibūdino prancūzų vadą laiške sūnėnui.

Savo ruožtu Bonapartas buvo daug santūresnis, teigdamas, kad Suvorovas turėjo gero vado širdį, bet neturėjo proto. Nebuvo galimybės atrasti, kuris iš jų buvo daugiau pasiekęs karo meno srityje – jie niekada nesusidūrė vienas su kitu mūšio lauke.