Alternatyvi protesto olimpiada 1936 m. Berlyno žaidynėms nacių Vokietijoje – komunistų „Liaudies Olimpiada“: subūrusi 6000 sportininkų, dramatiškai nutrūko nė neprasidėjusi (Foto, Video)

Labai karštą 1936 metų vasarą Amerikos olimpiečių komanda laivais perplaukė Atlantą – liepos 13 dieną pasiekė Škotiją.

Iš ten jie keliavo į Paryžių, kur sėdo į kitą traukinį ir galiausiai atvyko į tikslą likus kelioms dienoms iki žaidimų pradžios.

Jie apžiūrėjo miestą ir aplankė olimpinį stadioną. „Niekada nesijaučiau taip gerai per visą gyvenimą“, - liepos 16-ąją tėvams rašė gimnastas Bernardas Danchikas.

Tačiau Danchikas nerašė iš Berlyno, tų metų oficialių olimpinių žaidynių organizatoriaus miesto: vietoj to jis, kartu su kitais devyniais Amerikos sportininkais, ką tik nusileido saulėtose Barselonos gatvėse dalyvauti „Liaudies Olimpiadoje“ – priešpriešiniam renginiui, organizuotam protestuoti prieš tai, ką jie pavadino „Hitlerio nacių olimpiada“.

Berlyno žaidynių kontroversija

1931 m. Berlynas, nugalėjęs kitus finalininkus, įskaitant Barseloną, laimėjo konkursą rengti olimpines žaidynes. Tuo metu Vokietiją valdė Veimaro Respublika.

Bet kai 1933 m. į valdžią atėjo Adolfas Hitleris, žydų grupės, sąjungos ir profsąjungos JAV ir visoje Europoje kritikavo leidimą naciams rengti olimpines žaidynes, ypač po to, kai 1935 m. Niurnbergo įstatymai atėmė Vokietijos žydams didžiąją dalį jų teisių.

Remiantis istoriko Peterio Carrollo tyrimais, iki 1935 m. „pusė milijono amerikiečių pasirašė peticijas reikalaudami alternatyvios vietos žaidynėms“.

Tais pačiais metais mišri bažnyčių vadovų, kolegijų pirmininkų ir profesinių sąjungų atstovų grupė įsteigė Sąžiningo žaidimo sporto komitetą, siekdama aiškiai sustabdyti Jungtinių Valstijų elito sportininkų siuntimą į Berlyną.

„Visi teisingai mąstantys amerikiečiai ir gero sporto mėgėjai turi priešintis mūsų dalyvavimui, - rašoma vienoje jų brošiūroje, - nes nacių vyriausybė sąmoningai planuoja naudoti olimpines žaidynes savo politiniam prestižui skatinti ir savo politikai garsinti“. Opozicija buvo pagrįsta antifašistinėmis nuotaikomis, prieštaravimu Hitlerio elgesiu su „ne arijais“.

Tarp boikoto rėmėjų buvo Jeremiahas Mahoney, Atletikos mėgėjų sąjungos (AAU) prezidentas, glaudžiai bendradarbiavęs su olimpiniu komitetu.

Mahoney, aktyvus religinės ir rasinės diskriminacijos oponentas, manė, kad dalyvavimas Berlyno olimpinėse žaidynėse bus tylus nacių režimo pritarimas.

Tačiau Amerikos olimpinis komitetas (AOC) griežtai priešinosi šiam boikotui; jos lyderis, antisemitas Avery Brundage, vėliau dirbęs Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentu, boikotavimo judėjimą pavadino „žydų ir komunistų sąmokslu“.

Galiausiai, 1935 m. gruodžio 8 d., likus mažiau nei devyniems mėnesiams iki žaidynių, AOC labai menku balsų skirtumu nusiuntė komandą į Berlyno olimpines žaidynes.

Jei tik dar trys delegatai būtų balsavę už boikotą, JAV nedalyvautų Berlyno olimpinėse žaidynėse. Boikoto judėjimas žlugo.

Padėtis Ispanijoje

Už Atlanto, Ispanijoje politinis ir kultūrinis kraštovaizdis atrodė labai skirtingai. 1931 m., kai karinis diktatorius Primo de Rivera ir Ispanijos karalius Alfonso XIII buvo priversti išvykti iš šalies į tremtį, Ispanija tapo respublika.

Vėlesniais metais trumpai valdė kelios partijos: kairieji respublikonai ir socialistai buvo valdžioje 1931–1933 m., po jų sekė konservatyvi koalicija.

Galiausiai kairiųjų centrinių respublikonų, socialistų ir komunistų koalicija, vadinama Liaudies frontu, laimėjo 1936 m. vasario mėn. Ispanijos rinkimus.

Tęsinys kitame puslapyje: