Milžiniška virš miesto stogų iškilusi megastruktūra. 80 m aukščio monstras jungė 5000 km laidų (Foto, Video)

XIX amžiaus antroje pusėje buvo sukurtas stebuklingas prietaisas, vadinamas telefonu, tačiau paprasta požeminių telefono kabelių koncepcija dar neegzistavo.

Visuose didžiuosiuose miestuose, turinčiuose nemažą abonentų skaičių, virš pėsčiųjų galvų kabojo telefonų laidų gniūžtės, pakabintos iš didžiulių bokštų.

Telefono paslauga tuo metu buvo brangi ir tai galėjo sau leisti tik turtingieji. Švedijoje „Bell Telephone Company“ 1880 m. Stokholme atidarė pirmąją viešąją telefono stotį. Iš pradžių ji turėjo tik 121 abonentą.

Telefono bendrovė abonentus apmokestino nuo 160 iki 280 Švedijos kronų, priklausomai nuo abonento buvimo vietos ir atstumo iki stoties. Tai prilygo dabartinėms 9000–16000 kronų (883-1570 eurų) šiandienos verte, o tai buvo labai didelis tarifas.

„Bell Telephone Company“ su aukštais tarifais netrukus sulaukė konkurento – Stokholmo pagrindinės telefonų kompanijos (SAT), kurią 1883 m. įkūrė inžinierius ir verslininkas Henrikas Tore Cedergrenas.

Jo misija buvo suteikti telefoną kiekvienam namų ūkiui. Cedergrenas ėmė labai mažus mokesčius už prisijungimą ir mėnesinį abonementą, o abonentų skaičius sparčiai didėjo.

Iki 1886 m. Stokholmas turėjo daugiau telefonų nei bet kuris didžiausias pasaulio miestas – 4832 abonentai, iš jų apie 1600 „Bell Telephone Company“.

1887 m. SAT tapo didžiausia pasaulyje telefonų kompanija, pakankamai didelė, kad 1888 m. išpirktų „Bell Company“ verslą Stokholme.

Šiomis pirmosiomis telefonijos dienomis telefonų pastotės nebuvo, o kiekvienas abonentas buvo prijungtas prie centrinės stoties naudojant orinį laidą.

Stokholmo telefono stotyje buvo tūkstančiai laidų, jungiančių abonentus iš visų miesto pusių. Masyvus bokštas laikė šiuos laidus kartu.

Šis garsusis 80 m aukščio telefonų bokštas arba „Telefontornet“ buvo atidarytas 1887 m., jame buvo daugiau nei 5500 telefono linijų, kurių bendras ilgis siekė apie 5000 kilometrų.

Kaip matoma istorinėse nuotraukose, tai buvo gana didelė laidų raizgalynė, o tinklas buvo nepaprastai pažeidžiamas išorinių elementų. Vietiniai gyventojai manė, kad bokštas atrodo baisiai ir netgi skundėsi, kad užtempdo Saulę.

Visuomenei ir spaudai pasitaikius bet kokiai progai ir peikiant bokštą, telefonų kompanija nusprendė, kad bokštą reikia pertvarkyti.

Buvo paskelbtas dekoravimo konkursas, o 1890 m. bokštas gavo keturis kampinius bokštelius. Visuose pagrindiniuose Stokholmo renginiuose ten buvo iškelta miesto vėliava.

Tačiau XIX amžiaus sandūroje bokšto technologijos sparčiai atsilikinėjo. Telefonų kompanija suprato, kad kabelių klojimas po žeme yra kur kas elegantiškesnis sprendimas, nei jų vedžiojimas iš bokštų. Iki 1913 m. visas telefonų tinklas atsidūrė po žeme ir „Telefontornet“ prarado savo pirminę funkciją.

Likęs bokšto rėmas kelis dešimtmečius buvo orientyras. Vienu metu telefonų kompanija ant bokšto pakabino reklamines iškalbas – nuo 1939 m. ji reklamavo „Nordiska Kompaniet“ („NK“) kompaniją.

1952 m. bokštas užsidegė, o tai susilpnino konstrukciją, ir kitais metais dėl saugumo buvo demontuotas.