Viena ekstravagantiškiausių karūnacijų, nustebinusi visą pasaulį – kanibalizmu kaltintas Centrinės Afrikos Imperijos vadovas Jean-Bedel Bokassa savo karūnacijai „ištaškė“ ketvirtadalį savo šalies biudžeto: prabanga liejosi per kraštus (Foto, Video)

Prancūzijos prezidentas Valerijus Giscardas d’Estaingas, daugelio nuostabai, nusprendė nedalyvauti. Paryžiui atstovavo bendradarbiavimo ministras Robertas Galley ir prezidento patarėjas Afrikos klausimais René Journiac.

Iš viso buvo pakviesti 2500 tarptautinių svečių, iš kurių kvietimą priėmė tik 600. Tarp jų buvo 100 žurnalistų – taip buvo užtikrinta, kad apie prabangią karūnacijos ceremoniją sužinotų visas pasaulis.

Suplanuotą dieną karūnacija prasidėjo aštuonių iš 29 oficialių Bokassos vaikų procesija karališkuoju kilimu. Po jų sekė sosto įpėdinis Jeanas Bedelis Bokassa II, apsirengęs balta admirolo uniforma su aukso pynėmis. Po įpėdinio sekė Jekaterina, viena iš devynių (jo mėgstamiausia) Bokassa žmonų ir naujoji imperatorienė. Karių grupei sušukus: „Šventojo Jo Didenybės, imperatoriaus Bokassa I žygis“, Jo Didenybė žengė ant 80 metrų raudono kilimo.

Tvyrant atogrąžų karščiui, Bokassa buvo apsisiautęs grindis siekiantį aksominį apsiaustą, papuoštą 785 000 mažų perlų ir 1 220 000 kristalų karoliukų. Prie jo, imperatorius buvo apsiavęs perlais dengtas šlepetes. Jo rankas dengė baltos pirštinės. Ant antakio jis dėvėjo auksinį laurų vainiką, lygiai taip pat, kaip ir Napoleonas.

Imperatorius nuosekliai priėmė karališkąsias regalijas iš savo sargybos pareigūnų rankų. Pirmoji buvo 9 metrų raudonos spalvos aksomo mantija, išsiuvinėta auksinėmis imperatoriškomis emblemomis (bitėmis, saulėmis, spindinčiais ereliais).

Tada ant raudonos pagalvėlės buvo atnešta imperatoriškoji karūna. Ją iš esmės įkvėpė Jungtinės Karalystės karalienės Elžbietos II karūna. Ant jos buvo sparnus išskleidęs erelis, tupintis ant mėlyno rutulio, vaizduojančio Žemę, ant kurios buvo paauksuotas Afrikos žemėlapis. Karūna buvo inkrustuota rubinais, smaragdais ir 8000 vietinių deimantų, iš kurių didžiausias buvo 80 karatų.

Bokassa I nukėlė nuo pagalvėlės savo paties karūną ir užsidėjo ją tvirtai ant galvos, kaip tai darė Napoleonas. Tada jis gavo paskutinę regaliją: brangakmeniais inkrustuotą, auksu padengtą kardą (dovanotą Prancūzijos prezidento Valerijus Giscardas d’Estaingo) ir didžiulį deimantinį skeptrą. 1977 m. gruodžio 4 d., 10:43 val., pasaulis išvydo naują imperatorių.

Visos dviejų dienų ceremonijos išlaidos sudarė apie 20 mln. USD (90 mln. šiandieniniais doleriais). Tai buvo didžiulė suma, atsižvelgiant į šalies ekonomikos būklę. Tai buvo maždaug ketvirtadalis imperijos metinio biudžeto. Prancūzija sumokėjo už didžiąją jos dalį, kaip ir buvo pažadėjusi padaryti už tai, kad Centrinė Afrika atsiribotų nuo Libijos ir prancūzai gautų prieigą prie šalies urano telkinių.

Bokassa norėjo būti pastebėtas ir jam pavyko. Pasaulio spauda uoliai pranešė apie prabangią ceremoniją, nors ir be pagyrų, kurių jis tikėjosi. Jo karūnuotas atvaizdas mirgėjo visame pasaulyje, dažniausiai lydimas pašaipių komentarų. Bokassa imperatoriškasis titulas nesulaukė tarptautinio diplomatinio pripažinimo.

Centrinės Afrikos Imperija ir imperatoriaus valdymas tetruko mažiau nei 2 metus. Bokassa prancūzų karių buvo nuverstas 1979 m. rugsėjo 21 d. Po jo nuvertimo buvo atkurta respublika vadovaujant jo pirmtakui Davidui Dacko.

Teismo posėdyje už akių jis buvo teisiamas ir nuteistas mirties bausme. 1986 metais jis grįžo į Centrinės Afrikos Respubliką ir buvo teisiamas už išdavystę ir žmogžudystę. 1987 metais jis buvo atleistas nuo kaltinimų kanibalizmu, tačiau pripažintas kaltu dėl moksleivių nužudymo ir kitų nusikaltimų. Mirties bausmė vėliau buvo pakeista iki gyvos galvos vienutėje, tačiau 1993 m. jis buvo paleistas. Gyveno privatų gyvenimą Bangyje ir mirė 1996 m.