Narkotikai, nuotykiai ir nušvitimas – legendinis „hipių kelias“: kaip kadaise hipiai veržėsi į Afganistaną? (Foto)

Afganistanas keliautojus priėmė draugiškai. Nors šalies gyventojai stebėjosi hipiais, jie taip pat suvokė ir jų atnešamą naudą. Kabule, kaip ir kituose „hipių kelio“ (hippie trail) miestuose, veikė nakvynės namai, parduotuvės ir kavinės, skirtos būtent hipiams.

Kaip išpopuliarėjo „Hipių kelias“?

„Hipių kelias“ prasidėjo Turkijoje ir toliau tęsėsi per Iraną, Afganistaną, Pakistaną, Indiją ir Nepalą.

Jo ištakos slypi XX a. šeštojo dešimtmečio mokslinėse ekspedicijose. Nedidelės studentų, kurių tėvai buvo pakankamai turtingi, grupės automobiliu vykdavo į Indiją ar Afganistaną, kur kopė į kalnus, atliko įvairius mokslinius tyrimus, bendravo su vietiniais. Dažnai po to jie išspausdindavo savo kelionių atsiminimus.

Daugeliui tokių atsiminimų skaitytojų įdomiausia buvo ne tyrimų, bet egzotiškų vietų, patirčių ir kultūrų aprašymai. Jaunoji Vakarų pasaulio karta užsinorėjo tai, apie ką skaito, pamatyti patys.

Nors skrydžiai lėktuvu tuomet vis dar buvo labai brangūs, kelionės sausuma į Aziją pamažu pigo bei tapo vis labiau prieinamos ir eiliniams keliautojams. Bent tiems, kuriems nereikia prabangos.

1957 m. veikti pradėjo bendrovė „Indiaman“, siūliusi keliones autobusu iš Londono į Kalkutą.

Iš pradžių susidomėdavo tik pavieniai nuotykių mėgėjai, bet XX a. šeštajame dešimtmetyje tokių kelionių populiarumas augo, atsirado ir daugiau bendrovių.

Vis daugiau žmonių keliones planuodavo ir patys, vykdami džipais ar autobusiukais. Dauguma keliautojų buvo iš Vakarų Europos ar Šiaurės Amerikos, nors pasitaikė ir australų ar japonų.

Kurį laiką hipiai tarp keliautojų buvo mažuma – didžiausią dalį keliavusių iš Vakarų Europos į Indiją per Afganistaną sudarė tiesiog šiaip labiau į nuotykius linkę ir mažiau prabangos pageidavę turistai, savęs nesieję su hipių judėjimu.

Ir „Hipių kelio“ pavadinimas šiam maršrutui prigijo ne iš karto – ilgą laiką vyravo neutralesnis „Kelionės žeme“ („Overland“) vardas.

Tačiau XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje vis daugiau hipių subkultūrai save priskyrusių žmonių susidomėjo būtent šiuo maršrutu. Tada ji pamažu ir pradėtas vadinti „hipių keliu“.

Be to, ir pats žodis „hipis“ masiškai pradėtas vartoti tik ~1965 m. – iki tol dažnesnis buvo žodis „bitnikai“.

Maždaug 1965 m. hipiai atrado „magiškuosius Rytus“ ir maršrutą, o apie 1970 m hipiai jau sudarė didelę dalį keliautojų sausuma į Aziją, nustelbdami įprastus turistus. Prie to prisidėjo ir labai plačiai aprašytas „The Beatles“ apsilankymas Indijoje 1968 m.

Spalvingai apsirengę jaunuoliai ilgais plaukais, gėlėtais drabužiais, dažnai ir itin spalvotais autobusiukais – hipiai išskirtinai atrodė ir Vakarų pasaulyje. Afganistane ar Irane jie akį traukė dar labiau.

Kur hipiai keliavo?

Kelionės įprastai prasidėdavo Vakarų Europoje – Londone, Paryžiuje, Vakarų Berlyne ir kituose didžiuosiuose miestuose. Keliautojai iš Šiaurės Amerikos šiuos miestus pasiekdavo oru.

Pirmiausia keliautojai keliaudavo į Stambulą, nuo kur maršrutas jau galėjo skirtis.

Populiariausias šiaurinis maršrutas vedė tiesiai į Irano sostinę Teheraną, tačiau dalis keliautojų rinkosi ilgesnį pietinį kelią ir Teheraną pasiekdavo darydami lankstą per Siriją, Jordaniją ir Iraką.

Teherane abu maršrutai susijungdavo. Toliau „hipių kelias“ vedė į Afganistaną, per šios šalies miestus Heratą, Kandaharą ir Kabulą.

Tuomet keliautojai kirsdavo Chaibero kalnų perėją tarp Afganistano ir Pakistano ir toliau keliavo per Pakistaną, apankydami šios šalies miestus Pešavarą ir Lahorę.

Iš Pakistano keliautojai pasiekdavo Indiją ir šios šalies miestą Delį.

Iš čia dalis keliautojų pasukdavo į pietus, link Goa ar Šri Lankos,, dalis – į pietryčius, link pietryčių Azijos, Dakos ar Bangkoko. Patys atkakliausi keliautojai netgi keltu persikeldavo į Australiją.

Bet didžiausiai daliai keliautojų galutinis kelionės tikslas buvo Nepalo sostinė Katmandu ir jos hašišą siūliusios kavinės.

Kur yra keliautojų – yra ir paslaugų siūlytojų. Kiekviename svarbesniame mieste, įsikūrusiame prie „hipių kelio“, pradėjo kurtis viešbučiai, restoranai ir kavinės, skirtos būtent vakariečiams.

Čia keliautojai iš Vakarų galėdavo susitikti, susipažinti, pernakvoti, dalintis įspūdžiais, įsigyti žemėlapių ar kitų reikalingų daiktų.

Be to, keliautojai „hipių keliu“ ir su vietiniais gyventojais bendrauti buvo linkę labiau negu įprasti turistai.

Siekdami taupyti, keliautojai keliavo pigiais privačiais autobusais ar mikroautobusais. Kartais Stambulą ar netgi Teheraną jie pasiekdavo ir traukiniais. Dalis keliautojų keliavo ir autostopu.

Dauguma keliautojų buvo jauni ir keliavo vieni ar su draugų kompanijomis – vyresnio amžiaus žmonių ar šeimų su vaikais „hipių kelyje“ buvo mažai.

Viešbučiai iš anksto rezervuojami buvo retai. Įprasta buvo keliauti lengvai, neapsikrovus lagaminais ir modifikuoti kelionės maršrutą jau kelionės metu.

Bėgant laikui išpopuliarėjo vadinamieji „hipių autobusiukai“ – mikroautobusai, išdekoruoti įvairiausiomis spalvomis bei pritaikyti gyvenimui ant ratų. Dalyje tokių autobusų buvo netgi lovos, tualetai ir virtuvės.

Hipiai kelionėms dažnai neypatingai ruošėsi iš anksto, dažnai vadovaudamiesi principu „Kas bus, tas“. Visgi 1971-1973 m. pasirodė keletas kelionių gidų, skirtų būtent keliautojams šiuo maršrutu.

Ypač populiarus buvo 1971 m. pirmąkart išleistas „BIT gidas“, skirtas būtent alternatyvaus turizmo Azijoje mėgėjams.

Tai buvo savanorių rengiamas gidas, tapęs vėliau išgarsėjusių „Lonely Planet“ gidų pirmtaku. Jame buvo pateikiam svarbiausia informacija, ką pamatyti keliaujant po Aziją ir ko vengti.

Ko hipiai ieškojo kelyje?

Keliautojų „hipių keliu“ motyvai nebuvo vienodi. Dalis norėjo bent trumpam pabėgti nuo Vakarų visuomenės, kurioje augo ir kuri jiems atrodė per griežta ir per materialistiška.

Tokie žmonės vertino „hipių kelią“ dėl to, kad buvo galima gana toli nukeliauti ir pamatyti kitas kultūras neišleidžiant daug pinigų.

Dalis nebuvo nusivylę Vakarais, bet tiesiog norėjo pažinti pasaulį ir jo gyventojus ne kaip turistai, bet kaip vietiniai. Tai yra, susitikdami su vietos gyventojais, valgydami vietinį maistą, gyvendami paprastuose būstuose. Nors jie keliavo kaip hipiai, nebūtinai save siejo su hipių judėjimu.

Dar dalis ieškojo išskirtinio dvasinio nušvitimo ir dvasinių patirčių, o „Rytai“, į kuriuos jie keliavo, siejosi būtent su tuo. Daugeliui hipių Indija ir Rytai plačiąja prasme atrodė kaip magiška, dvasinga žemė.

Nemažai daliai tokių žmonių tikslas buvo Indija ar Nepalas, o Afganistanas buvo tik pakelės stotelė.

Islamas jų neviliojo, nes buvo dar griežtesnis už krikščionybę, o štai dalis hinduizmo ar budizmo elementų, tokie kaip meditacija ar joga, kaip tik traukė.

Tačiau buvo ir žmonių manančių, kad dvasinių ar bent jau nestandartinių turistinių patirčių gali suteikti visi kraštai, kurie skiriasi nuo Vakarų pasaulio.

Tokie žmonės stengėsi kuo labiau patirti ne tik Indijos, bet ir Afganistano ar Irano vietinį gyvenimą, aplankyti vietinius turistinius objektus.

Galiausiai, nepaskutinis tikslas daugeliui hipių keliautojų buvo ir „žolė“. Daug hipių mėgo rūkyti narkotikus, tačiau Vakarų pasaulyje jie buvo nelegalūs ir gauti jų buvo sunku. Ir čia pasižymėjo būtent Afganistanas.

Afganistanas, Kašmyras ar Nepalas daugeliui Vakarų pasaulio hipių pirmiausia buvo žinomi kaip kraštai, kur laisvai auga kanapės. Ir ne be pagrindo – išties šiuose kraštuose, nors formaliai rūkyti kanapes ir buvo draudžiama, praktikoje į tai žiūrėta daug laisviau.

Koks tuomet buvo Afganistanas?

„Hipių kelio“ populiarumo viršūnė sutapo su sąlyginai ramesniu periodu Afganistano istorijoje.

1933–1973 m. Afganistaną valdęs karalius Muhammadas Zahiras pasisakė už šalies modernizaciją, ją derinant su tam tikru nacionalizmu. Jis stengėsi laviruoti tarp JAV ir SSRS ir jam tai ilgai sekėsi – ir JAV, ir SSRS, siekdamos įgyti įtakos regione, valstybei skyrė daug pagalbos, padėjo plėtoti infrastruktūrą, tiesė kelius ir statė namus.

1973 m. karaliui lankantis Italijoje buvęs ministras pirmininkas Muhammadas Doudas įvykdė valstybės perversmą ir pasiskelbė prezidentu, Visgi dar kurį laiką politiniai pokyčiai Afganistano valdžioje įtakos keliautojams neturėjo.

Daugelis liudijimų rodo, kad afganistaniečiai, kurie bendravo su keliautojais, nebuvo pernelyg įžeisti jų neįprastumo ir aprangos. Nors ši ir pažeisdavo vietinius moralės ir religijos principus.

Afganistaniečiams keisti keliautojai pirmiausia kėlė smalsumą, o ne pyktį. Žinoma, prisidėjo ir tai, kad skurdžiai gyvenantiems afganistaniečiams net ir nedidelės pinigų sumos, kurias galėjo išleisti hipiai, jau buvo rimta paskata.

Būtent Vakarų keliautojams skirti nakvynės namai, kelionių bendrovės ir restoranai atvėrė duris visuose svarbiausiuose Afganistano miestuose.

Aukšti, blondinai vakariečiai vaikinai su mėlynais džinsais ar merginos gėlėtomis suknelėmis tapo ne tokiu jau retu vaizdu miestuose.

„Hipių kelio“ širdimi Afganistane tapo Kabulas. Panašiai kaip Stambulas ar Katmandu, Kabulas turėjo ne vieną viešbutį, parduotuvę, kavinę ar restoraną, skirtą būtent keliaujantiems pro miestą hipiams.

O pačiame Kabule hipiai rinkosi vadinamojoje „Viščiukų gatvėje“ (Chicken Street). Čia buvo ne tik hipiams skirtos kavinės, bet ir juvelyrikos, kilimų, paveikslų parduotuvių. Čia buvo galima ir parūkyti „žolės“.

Tai buvo vienas dalykų, labiausiai traukusių hipius. Daug Afganistano gyventojų, net jei patys ir nerūkė, žinojo, kur gauti hašišo ar opijaus, ir mielai juo dalinosi su atvykėliais už nedidelę kainą.

Lengva čia buvo gauti ir heroino. Ne vienas hipis, pasiekęs Afganistaną, toliau netgi nekeliavo.

Dalis hipių Kabule ieškojo legendinės hašišo rūšies, vadinamos „Mazaru“, kuri buvo importuojama iš Mazar-e-Šarifo šiaurėje. Tad tuomet Kabule gatvėse, kur dažnai apsistodavo hipiai, buvo galima jausti žolės kvapą.

Visgi vietiniai gyventojai ne visur džiaugėsi atvykėliais – esama ir liudijimų, kad bent dalį gyventojų netvarkingi, nuolat apsvaigę nuo narkotikų atvykėliai ir gąsdino.

Kabule esančiose britų kapinėse, vienintelėse krikščionių kapinėse mieste, atskira dalis netgi buvo išskirta būtent tiems vakariečiams, kurie mirė perdozavę narkotikų.

„Hipių kelias“ žlunga

„Hipių kelio“ pabaiga atėjo XX a. aštuntojo dešimtmečio gale. Ją pirmiausia lėmė politiniai pokyčiai valstybėse, per kurias driekėsi kelias – pirmiausia Afganistane ir Irane.

1978 m. Mohamedas Doudas, kuris tapęs diktatoriumi siekė mažinti sovietų įtaką Afganistane, buvo nuverstas ir nužudytas prokomunistinio perversmo metu.

Perversmą įvykdė kairiųjų pažiūrų Afganistano kariuomenės karininkai bei Afganistano komunistų partija.

Visgi komunistams įsitvirtinti valdžioje irgi nesisekė. Prasidėjo antikomunistinis pasipriešinimas ir pilietinis karas, 1979 m. apėmęs visą šalį. Sovietai, matydami, kad jų remiama valdžia nesusitvarko, nutarė kištis patys. 1979 m. prasidėjo sovietų invazija į Afganistaną ir šalies sienos keliautojams iš Vakarų buvo uždarytos.

Tais pačiais metais įvyko Irano revoliucija. Šioje šalyje šeichas buvo nuverstas, įkurta Irano islamo respublika.

Naujieji Irano valdytojai į keliautojus iš Vakarų irgi žiūrėjo ne itin draugiškai. Tad net dvi svarbios „hipių kelio“ valstybės tapo beveik nepasiekiamomis.

Neramumai vyko ir kituose „hipių kelio“ taškuose. Po Jom Kipuro karo į Siriją, Iraką ir Libaną atvykėliai iš Vakarų galėjo patekti tik su vizomis, be to, 1975 m. prasidėjo Libano pilietinis karas.

Visa tai lėmė, kad nukeliauti žeme iki Indijos ir Nepalo pasidarė beveik nebeįmanoma. Hipiai vis dar mėgo šias šalis, bet jas jau įprastai pasiekdavo oru. Na, o Afganistane nebeliko jokių „hipių kelio“ pėdsakų.

Po 2001 m., kai Talibanas buvo nuverstas, teoriškai keliauti „hipių keliu“ vėl pasidarė įmanoma, tačiau besitęsiantys neramumai Irake ir Afganistane lėmė, kad šį kelią rinkosi tik drąsiausi keliautojai.

O dabar, Talibanui grįžus, net ir šių drąsiausių keliautojų turbūt nebeliks. Beje, būtent Talibanas 2001 m. sunaikino Budų statulas, kurias mėgo lankyti hipiai.

Parengta pagal Richardo Gregory prisiminimus, Vikipediją, Arcgis.com, "Open Skies Magazine"