„Pernkopfo atlasas“ – kai kurių laikomas unikaliu: kodėl pasaulio chirurgai vis dar naudoja nacių anatomijos knygą?

Eduardo Pernkopfo parengta knyga, dažnai vadinama „Pernkopfo atlasu“, iki šiol yra dažnai laikomas geriausiu anatominių žmogaus kūno piešinių rinkiniu pasaulyje. Piešiniai jame detalesni ir vaizdingesni negu bet kokiame kitame.

Oda, raumenys, nervai, vidaus organai ir kaulai čia vaizduojami itin detaliai. Todėl atlasas yra skirtas ne tiems, kurie lengvai apalpsta.

„Topografinė žmogaus anatomija“ šiuo metu nebėra perleidžiama, o skaitytų knygų knygynuose bei internetiniuose aukcionuose pilni šio atlaso rinkiniai (iš viso jį sudaro kelios atskiros dalys) gali kainuoti tūkstančius eurų.

Tačiau net ir tie chirurgai, kurie pasitelkia „Pernkopfo atlasą“, vargu ar didžiuojasi turėdami šią knygą ir retai ją demonstruoja tarp kitų knygų savo klinikos ar asmeninėje knygų lentynoje.

Taip yra dėl to, kad knygos autorius Eduardas Pernkopfas buvo idėjinis nacis. O knygos piešiniai yra paremti nacių nužudytų aukų skrodimais.

Būtent kelių šimtų nacių aukų kūnai – supjaustyti ir išdarinėti – yra atvaizduoti knygos puslapiuose.

Tai lemia, kad gydytojams ir mokslininkams, norintiems naudoti šią knygą, kyla etinių klausimų. Jiems nepatogu žinoti, kaip buvo sukurti šie piešiniai. Kita vertus, nemažai jų pripažįsta, kad knyga jiems labai padeda operuojant ir kitų tokių gerų atlasų su žmogaus kūno piešiniais tiesiog nėra.

Kaip teigia rabinas Josephas Polakas, kuris pats išgyveno Holokaustą ir dabar yra medicinos teisės profesorius, knyga yra „moralinė mįslė“, nes ji yra sukurta iš „tikro blogio, bet ji gali būti naudojama siekiant gėrio“.

Knyga yra E.Pernkopfo 20 metų darbo vaisius. Jis buvo austras, kuris labai greitai iškilo tarp kitų Austrijos mokslininkų dėl to, kad rėmė Adolfo Hitlerio partiją.

Jo kolegos jį apibūdino kaip aršų nacionalsocialistą, kuris nuo 1938 m. (tais metais Vokietija prisijungė Austriją) kasdien darbe dėvėjo nacistinę uniformą.

Kai tapo Vienos universiteto Medicinos katedros dekanu, jis iškart atleido visus žydus katedros narius, nors tarp jų buvo trys Nobelio premijos laureatai.

1939 m. išleistas naujas Trečiojo reicho įstatymas nurodė, kad visų nusikaltėlių, kuriems įvykdyta mirties bausmė, kūnai turi būti išsiųsti į artimiausią anatomijos įstaigą ir panaudoti mokymo ar tyrimų tikslais.

E.Pernkopfas praleisdavo po 18 valandų per parą, pjaustydamas kūnus, o keturi iliustratoriai, irgi priklausę nacių partijai, jo prižiūrimi piešė piešinius jo knygai.

Kartais anatomijos institute, kuriame jis darbavosi, kūnų būdavo tiek daug, kad mirties bausmių vykdymas būdavo atidedamas.

E.Pernkopfas iliustratoriams liepdavo, kad piešiniai būtų kuo tikslesni ir detalesni. Su viena išimtimi – spalvos naudotos ryškesnės negu realybėje, kad skirtingi nervai ir kitos kūno dalys vizualiai labiau skirtųsi.

Pasak dr. Sabine Hilderbandt iš Harvardo medicinos mokyklos, bent pusė iš 800 iliustracijų atlase yra paremtos politinių kalinių kūnais, kurių iki 1945 m. į Vienos universitetą buvo pristatyta bent 1377. Tarp šių kalinių buvo gėjai ir lesbietės, politiniai disidentai, romai ir žydai.

Po karo E.Penkopfas buvo areštuotas ir atleistas iš universiteto. Jis trejus metus praleido Sąjungininkų kalėjime, bet nebuvo apkaltintas jokiu nusikaltimu.

Paleistas iš kalėjimo, jis grįžo į universitetą ir toliau dirbo prie atlaso, 1952 m. išleisdamas III jo tomą. Jis mirė 1955 m., tuoj po IV tomo išleidimo.

Pačiame pirmame atlaso leidime 1937 m. į iliustratorių parašus buvo įterptos ir svastikos bei SS ženklas.

Iliustratorius Erichas Lepier paskutinę pavardės raidę stilizavo kaip svastiką, o Karlas Endtresseris dvi s raides savo pavardėje užrašė SS šriftu – kaip du žaibus.

Šie parašai su nacių simbolika buvo išlikę netgi šios knygos leidime anglų kalba, pasirodžiusiame 1964 m. Tik vėlesniuose leidimuose nacių simbolikos nebeliko.

Pasaulyje buvo parduota tūkstančiai atlaso kopijų, jis buvo išverstas į penkias kalbas. Įžanginiai vertimų žodžiai įprastai pamini „įspūdį keliančius piešinius“ ir „nuostabius meno kūrinius“, bet nemini kruvino konteksto, kuriame jie gimė.

Taip yra dėl to, kad tik XX a. paskutiniame dešimtmetyje, kuomet E.Pernkopfas jau buvo seniai miręs (jis mirė 1955 m.), dalis mokslininkų ėmė domėtis, kas buvo atlase vaizduojami žmonės.

Netrukus paaiškėjo žiauri atlaso istorija ir nuo 1994 m. jo nauji leidimai nebepasirodė.

Karališkasis chirurgų koledžas Jungtinėje Karalystėje teigia, kad atlasas valstybėje nebenaudojamas, o bibliotekose liko tik istoriniais tikslais.

Tačiau neseniai atlikta Jungtinės Karalystės neurochirurgų apklausa parodė, kad 59 proc. jų žino apie atlaso egzistavimą, o 13 proc. jį naudoja.

Be to, 69 proc. apklaustųjų teigė, kad jie nesijaučia nemaloniai naudodami atlasą net ir žinodami jo istoriją. 15 proc. teigė, kad jaučiasi nemaloniai, 17 proc. buvo neapsisprendę.

Pasak dr. Susan Mackinon iš Vašingtono universiteto Sent Lujise, jokia kita knyga net negali būti lyginama su šios knygos piešinių tikslumu ir detalumu ir kad atlasas „jai padeda suprasti, kuris iš mažų nervų, kurie yra kūne, galimai sukelia skausmą“, todėl praverčia per sudėtingas operacijas.

„Aš manau, kad kaip etiška chirurgė turiu pasitelkti visus galimus šaltinius, kurie, mano nuomone, gali padėti pasiekti, kad operacijos sėkmės tikimybė būtų maksimali. Ir mano pacientai to iš manęs tikisi. Jei šio atlaso nebeliktų, nervų chirurgija žengtų reikšmingą žingsnį atgal“, - sako ji.

Tačiau, jos teigimu, ji visuomet pasirūpina, kad visi žmonės, dalyvaujantys operacijose, žinotų apie atlaso kilmę. Ir tuomet, kai operacijos nevyksta, atlasą laiko užrakintą operacinės seife.

2018 m. rabinas J.Polakas ir medicinos istorikas bei psichiatras profesorius Michaelas Grodinas drauge parengė atsakymą, paremtą žydų medicinine etika, ar etiška naudoti tokį atlasą.

Jų išvada buvo, kad daugelis žydų rabinų leistų naudoti atlasą gelbstint žmonių gyvybes – su sąlyga, kad atlaso istorija būtų žinoma ir taip aukoms būtų suteiktas bent šioks toks orumas.

BBC rabinas J.Polakas sakė: „Pažiūrėkite į daktarę Mackinnon. Ji negalėjo rasti reikalingo nervo, o ji geriausia savo srityje. Pacientas jos prašė, kad jei ji neras nervo, tegu nupjauna jam koją – o niekas to nenori.

Todėl ji paprašė, kad jai būtų atneštas Pernkopfo atlasas. Ji, padedama atlaso, nervą rado per kelias minutes. Ji paklausė manęs kaip mąstytojo apie šią situaciją. Ir aš jai pasakiau – jei tai padės išgydyti šį žmogų ir jam grąžinti gyvenimą, nėra abejonių, kad šį atlasą galima naudoti.“

Dr. S.Hildebrandt, kuri medicinos mokykloje dėsto anatomiją, taip pat teigia, kad atlasas yra vienas geriausių vizualinės informacijos šaltinių kai kuriais atvejais, ypač kalbant apie periferinių nervų operacijas.

Kai kurie chirurgai, kurie įpranta nuolat naudoti atlasą, jį laiko unikaliu informacijos šaltiniu.

Tačiau, priduria ji, asmeniškai ji niekada nenaudoja E.Pernkopfo piešinių mokydama, nebent turi laiko papasakoti apie jų istoriją.

Parengta pagal BBC.