Epiniai mūšiai, kardinaliai kita vaga pakreipę istoriją: jei ne tokia baigtis – šiandien gyventume visai kitokiame pasaulyje (FOTO, Video)

7. Hastingso mūšis (1066 m.)

1066-ųjų spalio 14 d. Normandijos kunigaikštis Williamas Užkariautojas Senlako kalvoje netoli Hastingso, Anglijoje, įveikė ir galiausiai nužudė karalių Haroldą II-ąjį.

Užkariautojas tvirtino, kad ankstesnis karalius Edwardas Išpažintojas jam prižadėjo Anglijos sostą 1051 m. Tačiau gulėdamas mirties patale persigalvojo ir vietoje Užkariautojo pasirinko titulą perduoti kilmingajam Haroldui Godwisonui.

Williamas Užkariautojas su tuo nesutiko, atsivedė savo pajėgas, nugalėjo karūnuotą karalių ir patraukė į Londoną, kuris taip pat krito prieš naująjį valdovą.

Oficialiai karaliumi Williamu I-uoju jis buvo karūnuotas 1066-aisiais per Kalėdas. Hastingso mūšis užbaigė 600 metų trukusį anglosaksų valdymą ir taip Anglijoje įsitvirtino normandai. To meto anglosaksų kalba susimaišė su normandų-prancūzų kalba ir atsirado šiandieninė anglų kalba.

8. Orleano apgultis (1429 m.)

1429-aisiais prancūzai sugebėjo užimti Orleano miestą ir didžiąja dalimi dėl legendinės Žanos d’Ark įtakos. Valstietės paauglės, kuri tvirtino, kad ją kovoti Šimto metų kare pakvietė Dievas.

Anglai miestą apgultyje laikė beveik pusę metų ir pergalė buvo jau visai čia pat. Tačiau tada pasirodė Žada d“Ark, ėmė telkti viltį prarandančius piliečius, siūlyti taktinius sprendimus ir galiausiai pati prisijungė prie mūšio.

Pagaliau prancūzai atsiėmė Loire upės pakrantę ir nugalėjo įsiveržėlius. Tokios pergalės prancūzams sugrąžino kovinę dvasią ir pasitikėjimą savimi.

Tai iš esmės pakeitė Prancūzijos likimą ir dabar istorikų Orleano mūšis yra plačiai pripažįstamas kaip esminis momentas, nulėmęs prancūzų pergalę. Tai išgelbėjo Prancūziją nuo Anglijos valdymo, kuris būtų trukęs ištisus šimtmečius.

9. Vienos mūšis (1683 m.)

Vienos mūšis buvo turkų viešpatavimo Rytų Europoje pabaigos pradžia tuo metu, kai Habsburgo imperija ir turkų Osmanai ginčijosi dėl Vidurio Europos valdymo ir Vengrijos kontrolės.

Vienos mūšis vyko 1683-09-12 prie Vienos. Gilyn į Europą besiveržiančios Osmanų kariuomenė (apie 115 000 žm., vadas didysis viziris Kara Mustafa) 1683-07-16 apgulė Vieną.

Abiejų Tautų Respublikos kariuomenė (apie 27 000 žm.), vadovaujama Jono Sobieskio (jis dar 1683-04 sudarė sąjungą su Šventosios Romos imperijos imperatoriumi Leopoldu I), 1683-09-04 prie Tullno, apie 40 km į šiaurės vakarus nuo Vienos, susitiko su Austrijos (apie 18 500 žm., vadas Lotaringijos kunigaikštis Karolis V Leopoldas) ir Vokietijos kunigaikščių (apie 29 000 žm.) kariuomene.

Jono Sobieskio vadovaujamos jungtinės pajėgos priartėjo prie apgultos Vienos, užėmė palei Dunojų einantį kelią, miestą supančias kalvas ir 09-12 puolė Osmanų imperijos kariuomenę.

Po 12 valandų atkaklios kovos (turkai tuo pat metu bandė užimti ir Vieną) lemiamą smūgį sudavė paties Abiejų Tautų Respublikos valdovo vadovaujamos kavalerijos (apie 20 000 žm.) ataka – raiteliai pralaužė turkų eiles ir smogė Osmanų kariuomenės stovyklai; jiems į pagalbą atskubėjo apgultos Vienos įgula.

Per Vienos mūšį žuvo apie 15 000 turkų (sąjungininkų – apie 3500), maždaug 5000 pateko į nelaisvę; Osmanų imperijos kariuomenė pasitraukė pietų ir rytų kryptimis.

Koalicijos pergalė sustabdė Osmanų imperijos veržimąsi į Vidurio Europą.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė į mūšį pavėlavo (veikiausiai sąmoningai, nes didysis etmonas K. P. J. Sapiega nesutarė su Jonu Sobieskiu, be to, karą su Osmanų imperija laikė ne Lietuvos reikalu).

10. Jorktauno apgultis (1781 m.)

Jorktauno pasidavimas suvaidino svarbų vaidmenį besiformuojančiose Jungtinėse Amerikos Valstijose.

1781 m. spalio 19 d. generolo Cornwalliso vadovaujamos britų pajėgos buvo greitai sutriuškintos – kai sausumoje jas apsupo amerikiečių kariai, o iš jūros prispaudė prancūzai.

Revoliucijos karo metu padrikai veikę kolonistai ilgainiui tapo pakankamai efektyvia karo mašina, valdoma generolo George’o Washingtono.

Šis mūšis privertė britus pasiduoti ir palikti Amerikos kolonijas, taip nutiesiant kelią Jungtinių Amerikos Valstijų gimimui.

11. Vaterlo mūšis (1815 m.)

1815-aisiais birželio 18 d. britų ir prūsų (vokiečių) pajėgos, kurioms vadovavo kunigaikštis Wellingtonas, netoli Vaterlo kaimo (dabartinė Belgija), nugalėjo Napoleono Bonaparto karius.

Vaterlo mūšis buvo paskutinis Napoleono Bonaparto pralaimėjimas. Jis galutinai užbaigė 1799-aisiais prasidėjusios ekspansijos per visą Europą pabaiga.

12. Getisburgo mūšis (1863 m.)

Konfederatai ką tik buvo pasiekę pergalę Čanselorvilyje ir tikėjosi sėkmingai judėti toliau, tačiau jiems kelią pastojo sąjungininkai.

Nors pirmąją mūšio dieną konfederatai laimėjo, bet po trijų dienų mūšio prie Getisburgo miestelio jungtinės pajėgos sutriuškino sukilėlius. Iš viso šiame kare žuvo apie 10 000 žmonių. Istorikai sutaria, kad tai yra esminis Amerikos pilietinio karo momentas.

13. Staliningrado apgultis (1942 m.)

Staliningrado apgultis truko beveik 6 mėnesius ir tai yra vienas dramatiškiausių Antrojo pasaulinio karo epizodų.

1942-iųjų rugpjūtį Adolfas Hitleris davė įsakymą bombarduoti industrinį Staliningradą (šiuo metu Volvogrado) miestą. Ir tada pasiuntė pėstininkus.

Rusijos kariuomenė buvo tokia skurdi, kad net neturėjo reikiamo skaičiaus karių, tad kvietė savanorius. Tačiau ir kovai su naciais visiems nepakako ginklų.

Praėjus trims mėnesiams naciai pasiekė Volgos krantus, tačiau rusai surengė kontrataką ir nacių kariuomenę įkalino pačiame Staliningrado mieste. Mūšiai vyko kiekviena pasitaikiusia proga ir kiekviename miesto kampelyje. Tai truko apie du mėnesius. Kareiviai ir civiliai turėjo tuo pačiu kęsti ir labai atšiaurią žiemą.

1943-aisiais nacių pajėgos buvo praradusios daug karių, trūko maisto, amunicijos ir kovinės dvasios – naciai pasidavė.

Skaičiuojama, kad per šią apgultį žuvo 2 mln. žmonių. Po Staliningrado įvykių Vokietija visam laikui prarado savo iniciatyvą Rytų fronte.

14. Išsilaipinimas Normandijoje – D diena (1944 m.)

Staliningrado apgultis nulėmė Antrojo pasaulinio karo istoriją Rytiniame fronte, o D diena labai prisidėjo galutinės Sąjungininkų pergalės.

Išsilaipinimas Normandijoje (dar žinomas kaip D diena ) – Sąjungininkų ekspedicinių karinių pajėgų išsilaipinimas Normandijos regione Antrajame pasauliniame kare, vykęs 1944 m. birželio 6 d.

Ši jūrų desanto operacija, kodiniu „Neptūno“ vardu, buvo pirmoji strateginės operacijos „Overlord“ (Normandijos mūšio) dalis, skirta išvaduoti vokiečių okupuotą Prancūziją (ir vėliau Vakarų Europą), padėjusi pamatus Sąjungininkų pergalei Antrajame fronte.

Išsilaipinimas Normandijoje buvo didžiausias pasaulio istorijoje jūrų desantas, kurio metu jūroje vienu metu buvo išlaipinta 156 tūkst. kareivių, palaikant 195,7 tūkst. jūrininkų ir vienu metu dalyvaujant beveik 7 tūkst. įvairių tipų karo ir transporto laivų.

Dienos D pabaigoje anglai ir amerikiečiai išlaipino 5 pėstininkų, 3 oro desanto divizijas ir tankų brigadą. Jiems pavyko užimti 3 – 5 km pločio pakrantės juostą, nors ne visame fronte.

Placdarmai buvo visiškai išlaisvinti nuo priešų tik birželio 7 d. Sąjungininkai pirmąją dieną nesugebėjo pasiekti užsibrėžtų tikslų dėl atkaklaus vokiečių priešinimosi, todėl puolimas nebuvo toks greitas kaip buvo suplanuota. Karantanas, Sen Lo ir Bajė liko vokiečių rankose, o Kanas, pagrindinis tikslas, liko neužimtas iki liepos 21 d.

Pirmąją dieną buvo sujungti tik „Juno“ ir „Gold“ sektoriai, o visi penki liko nesujungti iki birželio 12 d. Tačiau operacija įgijo tvirtas pozicijas, kurias Sąjungininkai išplėtė per artimiausius mėnesius (operacija „Kobra“). Vokiečių nuostoliai D-dieną siekė 1000 žuvusių, sąjungininkų aukų skaičius siekė mažiausiai 10 000, iš kurių 4 144 patvirtinti kaip žuvę.

15. Okinavos mūšis (1945 m.)

Okinavoje per Antrąjį pasaulinį karą vyko vieni žiauriausių mūšių Ramiojo vandenyno karo veiksmų zonoje. Žuvo tūkstančiai amerikiečių, japonų karių bei civilių.

Mūšio metu Japonijos pajėgos dislokavo kamikadzes pilotus, kurie padėjo nuskandinti 36 JAV laivus, įskaitant strategiškai svarbius lėktuvnešius. Šio mūšio metu žuvo apie 12 500 amerikiečių ir maždaug 110 000 japonų karių.

Kovos baigėsi, kai japonų generolas Ushijima ir jo štabo viršininkas generolas Cho suprato, kad negali laimėti ir birželio 22 d. nusižudė. Po Okinavos mūšio JAV pajėgos buvo išsekusios ir pakraupusios nuo aršaus japonų puolimo bei padarytų nuostolių. Amerikiečiai paskaičiavo, kad likusios Japonijos dalies užkariavimas JAV kainuotų iki milijono gyvybių.

JAV prezidentas Harry’is S. Truman’as nusprendė panaudoti branduolinį ginklą ir ant Hirošimos bei Nagasakio buvo numestos atominės bombos. 1945 m. rugpjūčio 14 d. Japonija pasidavė, taip pažymėdama Antrojo pasaulinio karo pabaigą.