Keista manija: kodėl 1518 m. Strasbūro gyventojai šokdavo iki mirties? Kaltintas „karštas kraujas“, Šventasis ir net LSD

Strasbūro (dabartinė Prancūzija, tuomet Šventoji Romos imperija) gyventoja vardu frau Troffea, vieną 1518 m. liepos dieną žengė į gatvę ir tyliai pradėjo suktis ir kraipytis šokio ritmu.

Ji viena šoko beveik savaitę. Tada prisijungė dar keliasdešimt Strasbūro gyventojų. O vėliau – ir dar daugiau. Didžiausiu pakilimo tašku šokių epidemijos „aukomis“ buvo tapę beveik 400 žmonių.

Galbūt galvojate – kas čia tokio ir kodėl tai vadinasi epidemija? Todėl, kad žmonės negalėjo sustoti šokti.

Kartą pradėję, jie toliau šoko nevalingai. Dienas, savaites. Tol, kol susmukdavo iš nuovargio. Dalis šokėjų netgi mirė nuo insultų ar širdies smūgių.

To meto gydytojai nesuprato, kas vyksta. Jie apkaltino „karštą kraują“ ir siūlė tiesiog sudaryti paveiktiems žmonėms galimybę šokti tol, kol karštinė praeis.

Tad šokėjams dėl patogumo buvo pastatyta scena. Miestas netgi pasamdė grupę, kuri grojo gyvą muziką.

Skambant birbynėms ir būgnams, kepinant karštai vasaros saulei, šimtai žmonių šoko, stykčiodami nuo vienos ant kitos kojos, besisukdami ratais. Iš toli į Strasbūrą atvykusiam prašalaičiui jie galėjo atrodyti kaip karnavalo dalyviai.

Tik priartėjus buvo galima pamatyti, kad čia kažkas yra labai negerai.

Šokėjai judėjo konvulsiškai, tarsi purtomi spazmų. Jų drabužiai buvo permirkę prakaitu, veidus kreipė kančia. Jų akys buvo stiklinės, tarsi žvelgtų į tolį. Manija juos buvo visiškai užvaldžiusi.

Dėl šokių kaltino šventąjį

Šis įvykis gavo „Strasbūro šokių maro“ arba „šokių manijos“ vardą, o istoriškai taip pat buvo vadinamas „šv. Vito šokiu“.

Nors yra sukėlusi daugiausia mirčių ir išsamiausiai dokumentuota, tokia manija nebuvo pirmoji – tai buvo viena iš maždaug dešimties „šokių manijų“, kurios įvairiais laikotarpiais prie Reino ir Mozelio upių kilo 1374-1518 m.

Informacijos apie šokių maniją galima rasti įvairiuose to meto dokumentuose ir kronikose, sudarytose pirmaisiais dešimtmečiais ar net šimtmečiais po manijos.

Pavyzdžiui, viena XVII a. kronika, kurią sudarė Strasbūro jurtias Johannas Schilteris, cituoja anksčiau sukurtą poemą:

„Daug šimtų Strasbūre pradėjo /

Šokti ir šokinėti, moterys ir vyrai /

Viešame turguje, gatvėse ir skersgatviuose /

Dieną ir naktį; daug jų nieko nevalgė /

Kol galiausiai liga juos paliko /

Šį skausmą vadino Šv. Vito šokiu“.

Kita 1636 m. kronika įvykius aprašė proziškiau: „1518 metais... tarp žmonių pasireiškė stebėtina ir baisi liga, vadinama šv. Vito šokiu, kuomet žmonės pradėjo beprotybėje šokti dieną ir naktį, kol galiausiai jie parkrito be sąmonės ir pasidavė mirčiai“.

Įvairūs šaltiniai atskleidžia, kad frau Troffea pirmoji šokti pradėjo 1518 m. liepos 14 d. siauroje gatvėje prie savo namų.

Kiek žinoma, jai niekas neakomponavo – ji tiesiog pradėjo šokti. Ignoruodama vyro prašymus liautis, ji šoko ilgas valandas, kol sutemo ir ji susmuko iš nuovargio.

Kitą rytą ji vos pakilusi vėl pradėjo šokti ant sutinusių pėdų, atrodo, nejausdama alkio ir troškulio.

Trečią dieną – irgi. Tai kėlė miestiečių susidomėjimą. Gausybė žmonių – elgetos, piligrimai, vienuolės, prekiautojai ir šiaip smalsuoliai – pradėjo ją stebėti.

Manija frau Troffea buvo apėmusi nuo keturių iki šešių dienų – tol, kol išsigandusi miesto valdžia ją pasodino į vežimą ir išvežė į už trisdešimties mylių esančią Saverną.

Tikėtasi, kad ten esančioje šv. Vito koplyčioje ji pagis – manyta, kad būtent šis šventasis ją prakeikė.

Tačiau dalis žmonių, kurie matė ją šokant, pradėjo atkartoti tai, ką ji darė. Po kelių dienų daugiau negu 30 „šokėjų“ jau šoko Strasbūro gatvėse – dalis iki mirties.

Epidemija plinta

Kuo daugiau žmonių paveikė šis keistas maras, tuo labiau miesto taryba norėjo jį suvaldyti.

Kunigai skelbė, kad tai šv. Vito darbas, bet tarybos nariai kreipėsi į gydytojus. Šie pareiškė, kad tai „natūrali liga, kilusi iš karšto kraujo“.

Gydytojai rekomendavo tiesiog leisti žmonėms šokti, kol liga praeis. Tad dailidėms ir odininkams buvo įsakyta savo cechų sales transformuoti į laikinas šokių sales, taip pat įrengti pakylas arklių ir grūdų turguose, publikos akivaizdoje.

Dešimtims muzikantų buvo sumokėta, kad šie grotų būgnais, švilpynėmis birbynėmis ir ragais, taip pat šokti buvo pakviesti ir sveiki šokėjai. Valdžia tikėjosi, kad šokėjai „išsišoks“ ir liausis savaime.

Taip neįvyko. Daug Strasbūro gyventojų, mačiusių keistuosius šokėjus, tikėjo, kad jų nesiliaujantis šokis – tai šv. Vito bausmė už jų nuodėmes.

Kadangi tarp žiūrovų nuodėmingųjų buvo daug, jie taip pat pasinėrė į maniją. Viena kronika teigia, kad per mėnesį šokti pradėjo apie 400 miestiečių.

Taryba pakeitė požiūrį – liepė išardyti šokių pakylas, kad tie, kurie šoka, tai darytų kuo toliau nuo visuomenės akių. Po to taryba žengė dar toliau – iki rugsėjo uždraudė mieste bet kokius šokius ir muziką.

Strasbūro kultūroje šokiai buvo labai svarbu – šokti mėgo tiek aukštuomenė ir turtingi miestiečiai, pamėgę iškilmingus šokius šokių salėse, tiek valstiečiai, kuriems šokiai vakarais išgėrus alaus buvo proga šiek tiek „nuleisti garo“.

Draudimas turėjo vieną išimtį: „Jei garbingi žmonės nori šokti per vestuves ar pirmosios Komunijos šventes savo namuose, jie gali tai daryti, grojant styginiams instrumentams, bet jiems patariama nenaudoti būgnelių ir būgnų“.

Manyta, kad styginiai instrumentai turi mažesnę tikimybę sukelti maniją.

Be to, labiausiai paveikti šokių manijos žmonės buvo sugrūdami į vežimus ir išsiunčiami trijų dienų kelionei prie šv. Vito koplyčios, kur frau Troffea buvo išgydyta.

Kunigai šokėjus, kurie, galima suprasti, vis dar purtėsi tarsi į krantą ištrauktos žuvys, guldydavo po šv. Vito medine skulptūra, į rankas įdėdavo mažus kryžius ir ant šokėjų laistydavo šventą vandenį ir švęstą aliejų. Šis ritualas, lydimas lotyniškų giesmių, pasiekdavo norimą efektą – šokis liaudavosi.

Žinia apie tai pasiekė Strasbūrą, ir dar daugiau manijos apimtų žmonių buvo išsiųsti į Saverną. Šokėjų skaičius ėmė mažėti, o galiausiai maždaug rugpjūčio pabaigoje-rugsėjo pradžioje manija baigėsi.

Kai kurių šaltinių teigimu, aukščiausiame „šokių maro“ epidemijos taške per dieną susmukę mirdavo apie 15 žmonių.

Kiek žmonių mirė iš viso, nežinia, bet jei šis skaičius teisingas, mirti galėjo ir keli šimtai strasbūriečių. Tiesa, šie šaltiniai buvo sukurti jau praėjus kuriam laikui po 1518 m., o šaltiniai iš 1518 m. mirčių nemini. Tad dalis istorikų abejoja, ar mirčių buvo tiek daug, nors paties reiškinio egzistavimu neabejoja niekas.

Masinės psichozės pavyzdys?

Kas sukėlė šokių karštinę – karštas kraujas ar įpykęs šventasis? O gal priežastis slypėjo visai kitur?

Garsaus XVI a. šveicarų gydytojo ir filosofo Paracelso, kuris domėjosi šia tema ir praėjus aštuoneriems metams po šokių manijos buvo apsilankęs Stasbūre, teigimu, dėl viso kaltos galėjo būti... moterys.

Jo manymu, fra Troffea šokti pradėjo tam, kad sukeltų gėdą savo vyrui ir priversti jį jaustis nemaloniai. Maniją vaidinti ji stengėsi kuo įtikinamiau.

Pamačiusios, kad jai pavyko, kitos moterys taip pat pradėjo šokti, vedamos „laisvų, gašlių ir įžūlių minčių“.

Viena vertus, Paracelsas tikriausiai buvo teisus ta prasme, kad ieškojo šokių manijos kilmės žmonių galvose, o ne šventųjų pyktyje.

Kita vertus, Paracelso diagnozė dabar irgi skamba gana juokingai. Nuo manijos kentėjo ne tik moterys, bet ir vyrai, be to, kad ir kiek tu nemėgtum savo vyro, sunku įsivaizduoti, kad dėl to šoktum iki mirties.

Kita teorija teigia, kad galbūt šokėjai tiek Strasbūre, tiek kitose vietose, kur kilo panašios manijos, netyčia suvartojo skalse – nuodingu parazitiniu pelėsiniu grybu – užkrėstų grūdų miltų.

Skalsėje yra psichoaktyvios medžiagos ergotamino. Tad skalsė, auganti ant rugių, gali sukelti traukulius ir haliucinacijas.

Ši liga vadinama šv. Antano ugnimi. Beje, būtent iš skalsėse esančio ergotamino pirmąkart buvo susintetintas narkotikas LSD.

Vis dėlto istorikas Johnas Walleris, 2009 m. parašęs knygą apie šokių marą „Laikas šokti, laikas mirti“, abejoja šia teorija.

Jo teigimu, skalsė gali sukelti traukulius ir haliucinacijas, bet ji taip pat sutrikdo kraujo tekėjimą į galūnes. Apsinuodiję žmonės tiesiog negalėtų šokti keletą dienų iš eilės.

Be to, atkreipė dėmesį J.Walleris, būtų keista, jei tiek daug žmonių tuo pačiu į tą pačią medžiagą reaguotų taip neįprastai. Jis pastebėjo, kad „šokių manijos“ kildavo tik Strasbūre ir netoli esančiose vietovėse to meto Šventosios Romos imperijos vakaruose – o skalsė auga ir daug daugiau kur. Beje, ir Lietuvoje.

J.Wallerio manymu, tai, kas vyko Strasbūre ir anksčiau aplinkiniuose miestuose, buvo vadinamoji „masinė psichogeninė liga“ – kolektyvinė isterija, kurios šaknys yra psichologinės.

Masine psichogenine liga psichologijoje vadinamas reiškinys, kai didelis skaičius tos pačios aplinkos žmonių ima jaustis blogai, nes jiems staiga pasireiškia ligos simptomai.

Tokie simptomai gali būti patys įvairiausi – nuo tiesiog galvos skausmo ar svaigimo iki nekontroliuojamų galūnių judesių, kaip, svarsto J.Welleris, galbūt buvo Strasbūro atveju. Tačiau įprastai jie būna vienaip ar kitaip susiję su nervų sistema.

Masine psichogenine liga, o ne šiaip kokia nors liga tokie simptomai gali būti laikomi, kai atitinka kelis kriterijus.

Vienas – simptomai plinta nuo vieno žmogaus kitam tarsi užkrečiama liga.

Antras – net ir išsamūs jaučiančių simptomus žmonių bei jų aplinkos tyrimai neranda jokio fiziologinio paaiškinimo, kodėl kilo simptomai. Net jei patys jaučiantys simptomus žmonės nuoširdžiai tiki, kad buvo apnuodyti, užkerėti, nužiūrėti bloga akimi ar pan.

„Masinės psichogeninės ligos“ įprastai pasireiškia tarp žemesnio socialinio statuso žmonių bei bendruomenėse, kurios patiria didžiulį stresą.

Toks stresas gali kilti dėl įvairių priežasčių – dėl sunkių darbo sąlygų, dėl patirto karo ar kitos tragedijos, dėl nuolatinės baimės pažeisti visuomenės normas, dėl nerimo, ar pavyks išmaitinti šeimą, ir t. t.

Pasak J.Wellerio, tikėtina, kad Strasbūro gyventojai patyrė būtent tokią ligą, kurios simptomas buvo būtent nekontroliuojami judesiai, panašūs į šokį.

1518 m. Strasbūrą krėtė keli skirtingi sukrėtimai. Keletas nederlingų metų lėmė maisto stoką, miestas pasižymėjo politiniu nestabilumu, nuolat grėsė maro grėsmė ir, lyg to būtų negana, pasirodė visiškai nauja liga – sifilis. Galų gale, žmonės jautė stresą dėl savo nuodėmių ir dėl to, ar jos nesukliudys po mirties patekti į rojų.

Tai reiškia, kad daug miestelėnų patyrė psichologinę įtampą ir nerimą, aukštą netgi to meto standartais.

Ši įtampa daliai žmonių galiausiai prasiveržė pasireikšdama kaip isteriškas, nekontroliuojamas šokis. Kodėl? Nes žmonės tikėjo, kad taip gali būti.

Dabar mums tai skamba keistai, tačiau visuomenėje, kurioje religija vaidino didžiulį vaidmenį, daug žmonių buvo prietaringi ir visiškai nuoširdžiai tikėjo, kad šv. Vitas už jų nuodėmes gali lengvai juos prakeikti ir priversti juos šokti be perstojo.

Tokiam tikėjimui jie turėjo ir pagrindo – matė, kad tai vyksta su kitais žmonėmis, žinojo, kad tai vyko ir kituose netolimuose miestuose, ir jokio kito paaiškinimo, kaip tik aukštesniųjų jėgų pyktis, neturėjo.

Tokio nuoširdaus tikėjimo, kad jei esi nuodėmingas, šv. Vitas tave gali prakeikti, įsitempusiai ir pavargusiai sąmonei pakakdavo.

Įtikėtas prakeikimo poveikis – šokių manija – prasidėdavo iš tikrųjų. Šokių maniją J.Welleris vadino „užkrečiamąja psichikos liga“ ir „streso sukelta psichoze“.

Galima pastebėti, kad panašių reiškinių, tik ne tokių ekstremalių, pasitaiko ir šiais laikais. Įvairiose pasaulio kultūrose.

Pavyzdžiui, Brazilijoje, Madagaskare ar Kenijoje, žmonės, patiriantys didžiulį stresą, apeigų metu tyčia pasineria į transo būseną. Tokioje būsenoje jie skausmą ir nuovargį suvokia visiškai kitaip negu įprastai.

Pasak J.Wellerio, simptomų neįprastumu šokių manija galima lyginti su juoko epidemija, kuri buvo apėmusi vieną Tanganikos (dabartinė Tanzanija) regioną 1963 m.

Tais metais, kai pora mergaičių vietinėje mokykloje pradėjo kikenti, jų draugės ėmė kartoti šį veiksmą ir negalėjo sustoti.

Galiausiai du trečdaliai mokyklos mokinių nevaldomai juokėsi ir verkė, visą mokyklą teko uždaryti. Grįžusios namo, moksleivės „užkrėtė“ šeimas ir greitai ištisi kaimai isteriškai ir nevaldomai kvatojo.

Gydytojai užfiksavo kelis šimtus „epideminio juoko“ atvejų, vienas jų vidutiniškai truko apie savaitę. Jokių fiziologinių priežasčių šiai „juoko epidemijai“ rasti nepavyko.

Tiesa, garantuoti, kad būtent šis paaiškinimas yra teisingas, dabar negalima – šokių manija vis dėlto vyko prieš penkis šimtus metų, o išlikę šaltiniai nebūtinai pateikia visą tiesą.

Tačiau, remiantis dabartiniu mokslu, teorija, kad ji buvo neįprasta masinės psichogeninės ligos forma, atrodo realiausia.

Parengta pagal History.com, "Public Domain Review".