„Aksominėms skyryboms“ - 30: kaip ir kodėl skilo Čekoslovakija, tapusi ryškiu kontrastu kitai buvusiai komunistinei valstybei (Foto, Video)

Aksominės skyrybos

Čekų ir slovakų gyventojai Čekoslovakijoje per visą valstybės egzistavimo laikotarpį juto daug skirtumų, skiriančių čekus ir slovakus. Todėl kai šalyje žlugo komunizmas, naujoje demokratinėje Čekoslovakijoje kilo būtinybė aptarti naują konstituciją ir kaip valdyti tautą.

Išryškėjo dideli tarpusavio skirtumai ir ginčai, ypač dėl skirtingo dydžių ekonomikų – 1991 m. Čekijos BVP vienam gyventojui buvo 20% didesnis negu Slovakijos, bet ilgalaikis BVP augimas buvo žemesnis.

Tai dar labiau apsunkino vietos federalistinės vyriausybės lygis, sukūręs dvi vyriausybes kiekvienai iš dviejų federaciją sudarančių šalių, veiksmingai užkirsdamas kelią visiškai integracijai. Netrukus pradėta kalbėti apie jųdviejų atskyrimą į savo valstybes.

Po 1992 m. rinkimų Vaclavas Klausas tapo Čekijos regiono ministru pirmininku, o Vladimiras Meciaras - Slovakijos ministru pirmininku. Jie turėjo skirtingą požiūrį į politiką ir norėjo skirtingų dalykų iš vyriausybės, ir netrukus svarstė, ar susieti regioną ar jį atskirti.

Šalies gyventojai pasidalino į dvi stovyklas – vieni buvo už federacijos išlaikymą, kiti už atsiskyrimą. Bet kuriuo atveju atsiskyrimas atrodė tikėtinas. Kai Havelis, palaikęs federacijos išsaugojimą, susidūrė su pasipriešinimu, jis atsistatydino, tačiau neatsirado pakankamai charizmatiško ir pakankamai paramos turinčio valstybės veikėjo, kuris pakeistų jį kaip vieningos Čekoslovakijos prezidentą.

Nors politikai nebuvo tikri, ar plačioji visuomenė pritaria tokiam žingsniui, derybos vystėsi taip taikiai, kad pelnė „Aksominių skyrybų“ pavadinimą. Pažanga buvo greita, ir 1992 m. gruodžio 31 d. Čekoslovakija nustojo egzistavusi: 1993 m. sausio 1 d. ją pakeitė Slovakija ir Čekija.

Reikšmė

Komunizmo žlugimas Rytų Europoje lėmė ne tik „Aksominę revoliuciją“, bet ir kraujo praliejimą Jugoslavijoje, kai valstybė žlugo panirdama į karą ir etninį valymą, kuris vis dar persekioja Europą.

Čekoslovakijos žlugimas sukėlė ryškų kontrastą ir įrodė, kad valstybės gali taikiai skilti ir kad naujos valstybės gali formuotis be karo. „Aksominės skyrybos“ taip pat atnešė stabilumą Vidurio Europai didelių neramumų metu, leisdama čekams ir slovakams apeiti intensyvaus teisinio ir politinio ginčo bei kultūrinės įtampos laikotarpį ir sutelkti dėmesį į valstybės kūrimą. Net ir dabar santykiai išlieka geri, o raginimų grįžti prie federalizmo yra labai mažai.