„Aksominėms skyryboms“ - 30: kaip ir kodėl skilo Čekoslovakija, tapusi ryškiu kontrastu kitai buvusiai komunistinei valstybei (Foto, Video)

Čekoslovakijos valstybė

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, 1918 m. pabaigoje Austrijos-Vengrijos imperija subyrėjo, todėl atsirado naujų nacionalinių valstybių.

Viena iš šių naujų valstybių buvo Čekoslovakija. Čekai sudarė apie 50 procentų pradinių gyventojų ir susitapatino su ilga Čekijos (Bohemijos) valstybingumo istorija; slovakai sudarė apie 15 procentų, jie turėjo labai panašią kalbą kaip čekai, kuri padėjo sujungti abi tautas į vieną šalį, bet slovakai niekada nesijautė būdami savo „šalyje“. Likę gyventojai buvo vokiečiai, vengrai, lenkai ir kiti.

Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Hitleris, vadovaujantis Vokietijai, pirmiausia atkreipė dėmesį į vokiečius gyvenančius Čekoslovakijoje, kurie sudarė net daugiau kaip 3 mln. valstybės gyventojų (iš 13 mln. 1921 m.).

Po 1938 m. Miuncheno susitarimo (suokalbio), sudaryto tarp Prancūzijos, JK, Vokietijos ir Italijos, Hitleris aneksavo Čekoslovakijos Sudetų sritį, gyvenamą vokiečių. Dalis teritorijų atiteko Vengrijai ir Lenkijai.

1939 m. kovą nacių Vokietija galutinai okupavo Čekiją, įkurdama Bohemijos ir Moravijos protektoratą, tiesiogiai įėjusį į Trečio reicho sudėtį. Likusi Slovakija tapo marionetine „nepriklausoma“ valstybe. Užkarpatė (dabar Ukraina) atiteko Vengrijai.

Po to sekė Antrasis pasaulinis karas, kuris baigėsi tuo, kad Sovietų Sąjunga užkariavo Čekoslovakiją, kuri buvo atkurta; netrukus po perversmo, 1948 m. susikūrė komunistinė vyriausybė.

Čekoslovakai, nepatenkinti komunistų valdžia, 1968 m. sukilo naujoms reformos, kurios įgavo „Prahos pavasario“ pavadinimą. Judėjimą nuslopino Varšuvos pakto komunistinių valstybių karinė invazija ir okupacija.

1969 metais šalis tapo federacine respublika, kurią sudarė Čekijos Socialistinė Respublika ir Slovakijos Socialistinė Respublika. Čekoslovakija liko Šaltojo karo Rytų bloke iki pat 1989 m. pabaigos.

Aksominė revoliucija

Devintojo dešimtmečio pabaigoje Sovietų Sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas susidūrė su protestais visoje Rytų Europoje, negalėjimu pasivyti Vakarų šalių karinių išlaidų ir neatidėliotinų vidaus reformų poreikio.

Jo atsakymas buvo tiek netikėtas, tiek ir staigus: Gorbačiovas nusprendė į buvusių komunistinių vasalų revoliucijos procesą nesikišti tiek politiškai, tiek kariškai.

Neturėdama SSRS kariuomenės palaikymo, komunistų vyriausybės krito visoje Rytų Europoje, o 1989 m. rudenį Čekoslovakija patyrė protestų bangą, kuri dėl savo taikaus pobūdžio ir sėkmės tapo žinoma kaip „aksominė revoliucija“: komunistai nusprendė ne panaudoti jėgą, o derėtis dėl naujos vyriausybės, o 1990 m. įvyko laisvi rinkimai.

Vėliau sekė nauja konstitucija, o prezidentu tapo Václavas Havekas. Čekoslovakijos Socialistinė Respublika tapo Čekijos ir Slovakijos Federacine Respublika (ČSFR).

Tęsinys kitame puslapyje: