Kaip buvo sukurtas švirkštas? Iki jų naudotos egzotiškiausios priemonės

Norint suleisti vaistų į veną reikėjo įpjauti odą ir veną atidengti, o tai grėsė ne tik infekcija, bet ir trauminiu šoku.

Pirmuosius savotiškus stūmoklinius nosies švirkštus, I a. naudotus Romoje, savo veikale „Apie mediciną“ mini Celsas.

IX a. Egipto chirurgas Ammaras ibn Ali al-Mawsili naudojo švirkštą su poodine adata, stikliniu vamzdeliu ir siurbtuku, manoma, akių ligoms – galbūt kataraktai – gydyti. Kažką panašaus į šiuolaikinį švirkštą dar 1475 m. buvo sukūręs ir italas Marco Gattinaria.

Anglų medikui ir fiziologui Williamui Harvey 1628 m. aprašius kraujotakos ratą vokiečių gydytojas Johannas Danielis Majoras iškėlė mintį, kad vaistus būtų galima leisti tiesiai į kraują, kuris juos greitai išnešiotų po visą kūną. Taip vaistų poveikis būtų didesnis.

Šį metodą patikrino anglų architektas ir mokslininkas Christopheris Wrenas. Jis pro žąsies plunksną į šuns veną pildavo vyną arba alų ir pastebėjo, kad šunys apgirsdavo. Tokie eksperimentai buvo aprašyti 1656 m.

1844 m. airių gydytojas Francis Ryndas išrado tuščiavidurę adatą, su kuria veną buvo galima pasiekti be pjūvio. Jau gana modernų švirkštą 1853 m. sukūrė škotų gydytojas Alexanderas Woodas, skausmui mažinti pacientams po oda leidęs morfino tirpalą.

Šį prietaisą sudarė stiklinė kolba ir tuščiavidurė adata. Bet mokslininko išradimas pražudė jo žmoną, kuri bandė pati susileisti nuskausminamųjų ir mirė perdozavusi morfino.

Sakoma, kad idėjos sklando ore. Nežinodami apie vienas kito išradimą tais pačiais metais patogesnį švirkštą išrado ir A.Woodas, ir prancūzų gydytojas Charles’is Pravazas. Tik pastarojo švirkštas buvo metalinis. Tuo metu jau ir adatos tapo pakankamai plonos ir aštrios, kad per odą be pjūvio pasiektų veną ar raumenis.

Dabar švirkštai naudojami ne tik vaistams suleisti, bet ir įvairiems kūno skysčiams iš organizmo išsiurbti (kraujui ar pūliams), lašelinėms.

Švirkštai be adatų naudojami norint sugirdyti vaistus mažiems vaikams ar gyvūnams.

Labai ilgai stikliniai švirkštai buvo daugkartinio naudojimo ir tai didino infekcijų riziką, todėl juos pakeitė vienkartiniai polistireno instrumentai.

Švirkšto mechanizmas vis tobulinamas.