Pirmieji „ne arijus“ priverstinai sterilizavo ne naciai ir darė tai kur kas ilgiau: skaičiuojama, kad buvo sterilizuota 63 000 moterų

Priverstinis sterilizavimas Švedijoje truko iki aštunto dešimtmečio, o tada buvo sustabdytas ir paskelbtas nusikaltimu prieš žmones.

Sterilizaciją vadino savanoriška, nors iš tiesų taip nebuvo. Ją taikė, norėdami uždrausti ne „arijais“ laikomais žmonėms ir tiems, kurie, manyta, turi genetinių defektų, susilaukti palikuonių, rašoma portale warhistoryonline.com.

1921 m. Švedijoje, Upsalos mieste įkūrė Valstybinį rasistinės biologijos institutą. Pagrindinis šios įstaigos tikslas buvo tirti rasių maišymo sukeltus žmonių apsigimimus.

Idėją įkurti tokį institutą pasiūlė Socialdemokratų frakcija, vėliau jai anonimiškai pritarta Švedijos parlamento posėdyje.

Instituto vadovu paskyrė buvusį Švedijos ministrą pirmininką Hjalmarą Hammarskjoldą.

Greitai Upsala ir Lundas tapo tarptautiniais rasinių problemų tyrimų centrais. Jų mokslininkų išvadas daugelyje šalių, ypač Vokietijoje, priimdavo nekvestionuodami.

Istorikė Maya Runis, tyrinėjusi archyvų dokumentus, rado laišką, kuris stipriai ją sukrėtė: „Tai buvo kunigo policijai rašytas laiškas. Kunigas skundėsi, kad 13 m. paauglė nesugeba išmokti katekizmo. Tai buvo ketvirto dešimtmečio pabaiga. To pakako, kad mergaitę sterilizuotų.“

Ketvirto dešimtmečio pradžioje Švedijos Socialdemokratų ir valstiečių partija paragino vyriausybę imtis priemonių ir sustabdyti švedų tautos degradavimą. Valstybiniame rasistinės biologijos institute buvo atliktas tyrimas, rodantis, kad švedų nacijos degradavimą sukėlė kraujo, arba rasių maišymasis.

Savaime suprantama, po tyrimo valdžios pareigūnai turėjo neleisti tarprasinių santuokų atstovams, arba „etniškai žemesnio lygio“ žmonėms susilaukti vaikų.

1933 m. liepą Vokietijoje, remiantis eugenikos tyrimus atlikusių mokslininkų rekomendacijomis, buvo priimtas Palikuonių su paveldimomis ligomis prevencijos įstatymas.

Adolfas Hitleris pasirašė įstatymą, ir buvo įkurta 200 eugenikos teismų, turėjusių kontroliuoti, kaip laikomasi įstatymo. 1934 m. panašų įstatymą priėmė Švedijoje, tiesa, „žemesnės“ rasės piliečių sterilizavimas buvo visiškai savanoriškas. Nieko stebėtino, kad norinčių sterilizuotis savo noru neatsirado, taigi, įstatymą teko keisti.

Buvo apribotas etniniu požiūriu nepriimtinų užsieniečių patekimas į šalį. Ketvirtą dešimtmetį Švedijoje prasidėjo masinės demonstracijos prieš žydų atvykimą į šalį.

Tokias demonstracijas iš tiesų organizavo vyriausybė – ji pasitelkdavo fiktyvius „žmonių balsus“, kad įgyvendintų rasės gryninimo tikslus.

Tariamai žemesnės rasės moterų sterilizavimas ir vyrų kastravimas pasiekė piką 1946 m. Po Niurnbergo teismo sterilizavimas buvo paskelbtas barbarišku nusikalstamu elgesiu.

Nepaisant to, Švedija dar nesustabdė populiacijos rasinio švarinimo, tik nustota kreipti gyventojų dėmesį į šią procedūrą.

Moteris iškviesdavo į socialinės rūpybos padalinius, ten informuodavo apie būsimą operaciją. Toms, kurios bandydavo nesutikti, grasindavo priverstiniu uždarymu į psichiatrijos klinikas, tėvystės teisių atėmimu ar viliodavo valstybės parama.

Galiausiai moterys pasirašydavo savanorišką sutikimą operuotis.

Greitai žemesnės kategorijos asmenų sąvoką praplėtė – į ją įtraukė asocialius gyventojus. Karo pabaigoje įstatymą papildė – įvedė pavojingų nusikaltėlių ir vyrų su neįprastais seksualiniais poreikiais tariamą savanorišką kastraciją.

Valstybinį rasistinės biologijos institutą pervadino Žmonių genetikos institutu, 1958 m. jį prijungė prie Upsalos universiteto, iš Įstatymo dėl populiacijos sterilizavimo pašalino bet kokius paminėjimus apie žemesnę rasę.

1964 m. Švedijoje galiausiai buvo liberalizuoti sterilizacijos įstatymai, tačiau pats procesas toliau vyko. Paskutinė psichiškai neįgalaus vyro sterilizacija įvyko 1976 m. Tai nepatraukė visuomenės dėmesio, kaip ir anksčiau vykęs 60 000 moterų sterilizavimas.

Tuo metu daugelis švedų laikė sterilizavimo procesą natūraliu ir nekėlė dėl jo klausimų.

Pagal įstatymą, moteris ir vyrus sterilizuodavo, jeigu socialinės rūpybos ar sveikatos apsaugos specialistai padarydavo išvadą, kad jie – žemesnės rasės ar protiškai atsilikę. Į šią kategoriją patekdavo ir pripažintų arijų išvaizdos standartų neatitinkantys žmonės bei tie, kuriems buvo sunku mokytis.

Viena iš aukų – Maria Nordin (72 m.) pasakojo: „Dar vaikystėje man suprastėjo regėjimas, tačiau tėvai neturėjo pinigų akiniams. Mokykloje, sėdėdama suole nematydavau, ką mokytoja rašo ant lentos, bet bijojau prisipažinti. Mane pripažino protiškai atsilikusia ir išsiuntė į protiškai atsilikusių vaikų mokyklą. Kai buvau septyniolikos, direktorius padavė pasirašyti kažkokius dokumentus. Supratau, kad turiu pasirašyti. Kitą dieną mane išsiuntė į ligoninę ir atliko operaciją. Po jos pasakė, kad neturėsiu vaikų.“

Žiaurių operacijų sumažėjo aštuntą dešimtmetį, kai visame pasaulyje ėmė keistis požiūris į žmones su fizine ir psichine negalia. Pasaulio bendruomenė ragino Švediją sustabdyti operacijas, nes sterilizavimas buvo nacių metodas.

Prisidėjo ir prasidėjęs feminisčių judėjimas. Tiesa, feministės protestavo ne prieš pačią sterilizaciją, o prieš tai, kad 90 proc. sterilizuojamų žmonių sudarė moterys.

Gana greitai buvo sudaryta speciali komisija, kuri atliko tyrimus, o tada aukoms ėmė mokėti kompensacijas. Švedijos vyriausybė tik 2003 m. baigė mokėti kompensacijas moterims, kurias priverstinai sterilizavo nuo 1935 iki 1975 m.

Nuo 1999 m. apie 1700 žmonių išmokėjo 300 mln. kronų (33 mln. eurų), arba 175 tūkst. kronų (19 200 eurų) kiekvienam.

Žinoma, kad patenkino tik 20 proc. kompensacijos prašymų. Daug žmonių teigė, kad buvo priverstinai sterilizuoti, deja, neturėjo šį faktą patvirtinančių dokumentų.