1000 metų senumo kape rastas netradicinės lytinės tapatybės karys: gali būti, kad gimė su papildoma X chromosoma

1968 m. Suomijoje surastame kape, aptiktame Suontakos radimvietėje, buvo rastas smarkiai suiręs žmogaus skeletas. Pavyko iškasti tik du kojų kaulų fragmentus. Kape taip pat buvo papuošalų, tradiciškai siejamų su moterimis, ir du kalavijai, bet vienas jų – su bronzine rankena – paprastai priskiriami vyrams. Manoma, kad Suontakos kape rasti daiktai yra iš Suomijos ankstyvųjų viduramžių antrosios pusės – 1050-1300 m.

Turku universiteto (Suomija) archeologė Ulla Moilanen ir jos kolegos teigia, kad dabar, išanalizavus nedidelį DNR kiekį, išskirtą iš kojos kaulo fragmento, galima daryti prielaidą, jog kape buvo palaidotas asmuo, gimęs su papildoma X chromosoma. Šios būklės, vadinamos Klinefelterio sindromu, požymiai dabartiniams vyrams pasireiškia žemu testosterono lygiu, veido ir kūno plaukuotumu, padidėjusiosis krūtimis, o taip pat mokymosi ir kalbos sutrikimais. Šios retos būsenos poveikis augimui ir išvaizdai vyrauja nuo švelnaus iki labiau pastebimo.

Archeologės U.Moilanen grupė teigia, kad šie genetiniai požymiai ir neįprastas su vyrais ir moterimis susijusių daiktų derinys kape leidžia manyti, kad palaidotas asmuo, kuris buvo nebinarinės lyties. Lyties tapatybė reiškia, kad asmuo save laiko arba vyru, arba moterimi, arba abiejų lyčių atstovu – arba nepriskiria savęs nė vienai lyčiai. Toks dalykas dažnai – bet ne visada – sutampa su asmens biologine lytimi. Nebinarinių asmenų lytinė tapatybė nėra griežtai vyriška ar moteriška.

Vasarą žurnale „European Journal of Archaeology“ paskelbtose mokslininkų išvadose rašoma, jog net ir ankstyvųjų viduramžių visuomenėse, kuriose buvo pabrėžiamas vyriškumas ir karyba, kai kurie asmenys neatitiko bendruomenės lūkesčių, kaip turėtų elgtis vyrai ir moterys. Tad jie alėjo būti laidojami taip, kad būtų įamžintos jų netradicinės socialinės lyties tapatybės.

„Šiame (Suontakos) kape pastebimas neįprastas ir stiprus moteriškos bei vyriškos simbolikos mišinys, o tai gali reikšti, kad asmuo nebuvo griežtai siejamas nei su viena iš lyčių, o su kažkuo kitu“, – aiškina archeologė.

Šios alternatyvios lytinės tapatybės kilmė išlieka paslaptimi. Pasak U.Moilanen, situaciją dar labiau komplikuoja tai, kad ankstyvųjų viduramžių lytinę tapatybę galėjo formuoti ne asmeniniai pasirinkimai, o menkai suprantamos socialinės ir bendruomeninės jėgos.

Johnso Hopkinso medicinos mokyklos Lyties ir lyčių klinikos klinikinių paslaugų vadovas psichologas Chrisas Kraftas teigia, kad šiandien vyrai labai skirtingai reaguoja į Klinefelterio sindromą. Kai kurie iš jų įgyja netradicinę lytinę tapatybę, o kitiems pasireiškia sumišimas dėl jų lytinės tapatybės. Tačiau daugelis Klinefelterio sindromą turinčių vyrų priima tradicinę lytinę tapatybę, atitinkančią jų biologinę lytį. Šių skirtumų priežastys menkai suprantamos.

„Sunku pasakyti, kaip kas nors ankstyvųjų viduramžių Suomijoje būtų reagavęs į Klinefelterio sindromą“, – sako C.Kraftas.

Įdomu tai, kad palaidotas asmuo ne tik turėjo tikėtiną Klinefelterio sindromą, bet gulėjo kape su tiek vyriškomis, tiek moteriškomis įkapėmis. U.Moilanen grupė ištyrė 23 gyvūnų plaukus ir tris paukščių plunksnų fragmentus, paimtus iš dirvožemio, kuris buvo iškastas kartu su kojų kaulų fragmentais. Remdamiesi šiais radiniais, tyrėjai teigia, kad asmuo greičiausiai buvo aprengtas moteriškais drabužiais, pagamintais iš avių vilnos ir gyvūnų – tokių kaip triušių ar kiškių – kailių. Paukščių plunksnos buvo iš pagalvės ar įkapių apvalkalų, kurios, kaip ir į kapą įdėtos sagės, siejamos su moterimis, įtaria tyrėjai.

Tačiau laidojant vyrą, ant jo kūno buvo padėtas kalavijas be rankenos, glaudžiai susijęs su ankstyvųjų viduramžių vyriškumo samprata. Tyrėjai mano, kad vėliau šalia kūno tikriausiai buvo padėtas puošnesnis kalavijas su raižyta bronzine rankena, galbūt siekiant parodyti nuolatinę pagarbą asmeniui.

Naujasis tyrimas leidžia daryti prielaidą, kad Suontakos kape buvo palaidotas gerbiamas asmuo, kuris neturėjo nei tipiško vyriškos, nei moteriškos socialinės lyties tapatybės identiteto, sako Oslo universiteto archeologė Marianne Moen, nepriklausiusi Moilanen grupei.

M.Moen teigimu, net jei į kapą būtų buvusi paguldyta moteris su kalavijais ir papuošalais, tai rodytų, kad ankstyvųjų viduramžių Suomijoje ir galbūt kitose Skandinavijos šalyse buvo gerbiami kai kurie nestandartinę tapatybę turintys asmenys – pavyzdžiui, moteris, kuri save laikė biologine moterimi, bet socialiai – vyru.

Kiti tyrėjai prieštaringai teigia, kad maždaug 1000 metų senumo kape Švedijoje rasti arba vikingų karės palaikai, arba moters, palaidotos su kario apranga ir ginklais, palaikai.

U.Molainen manymu, je retais atvejais ankstyvųjų viduramžių kapuose randamus vyrus su papuošalais ir kitais moteriškais daiktais vertinti sudėtinga. Galbūt artimiausia analogija Suontakos asmeniui yra vyras, kuris beveik prieš 1000 metų buvo palaidotas Vivalleno kapinėse Švedijoje, vilkintis aukšto rango vyrų ir moterų drabužiais, papuošalais ir su mažu peiliuku. Kai kurie tyrėjai įtaria, kad šis vyras buvo ritualinių apeigų specialistas – nes yra duomenų, kad ankstyvaisiais viduramžiais Skandinavijoje šamanai rengdavosi moteriškais drabužiais.

Parengta pagal „ScienceNews“.