Kodėl Stalinas per Antrąjį pasaulinį karą neaneksavo Vokietijos sąjungininkės Suomijos – priežasčių tam buvo ne viena (Foto, Video)

Suomija niekada nepasirašė Trišalio pakto ir oficialiai nebuvo Ašies dalis. Suomiai pabrėžė, kad jie vykdo atskirą karą prieš SSRS (nors ir bendradarbiauja su Vokietija), kad susigrąžintų per Žiemos karą prarastas teritorijas. Tačiau iš tikrųjų šis vadinamasis Tęstinis karas Suomijos karius nuvedė daug giliau į sovietų teritoriją, nei buvo jų buvusios žemės.

Sovietų Sąjungai šie Suomijos diplomatiniai niuansai apskritai nevaidino jokio vaidmens. Sovietai į šalį žiūrėjo kaip į agresorių ir Trečiojo Reicho marionetę. Frontas prieš Suomiją buvo tiesiog žinomas kaip Sovietų-Suomijos Didžiojo Tėvynės karo frontas.

1941 m. birželio mėn. Suomijoje buvo apytikriai 400 000 vokiečių ir suomių karių. Nepaisant to, kad operacija „Barbarossa“ buvo pradėta birželio 22 d., Suomija laukė – tada ji nepuolė SSRS ir neleido vokiečiams to padaryti iš jos teritorijos.

Tačiau, kadangi Suomijos armija pažeidė 1940 m. Maskvos sutarties (kuri užbaigė Žiemos karą) sąlygas, įvesdama karius į demilitarizuotas Alandų salas, o „Luftwaffe“ pradėjo naudoti Suomijos aerodromus Sovietų Sąjungai bombarduoti, karas buvo labai tikėtinas. Sovietų bombonešiai užpuolė Helsinkį, o pirmieji suomių kariai birželio 28 dieną kirto sieną link SSRS miesto Murmansko.

Puolimo metu Suomijos kariuomenė užėmė didžiulę teritoriją nuo Murmansko pakraščio šiaurėje iki Onegos ežero pietuose. Rugpjūčio 31 dieną suomiai peržengė senąją sovietų ir suomių sieną netoli Leningrado. Taigi miestas buvo apsuptas, žymėdamas liūdnai pagarsėjusią ir tragišką apgultį.

1941 m. liepos mėn. Suomijos vyriausiasis vadas Carlas Gustafas Emilis Mannerheimas pakartojo savo žodžius, pirmą kartą pareikštus Suomijos pilietinio karo metu (1918 m.): „Aš nenuleisiu kardo, kol Suomija ir Rytų Karelija (Sovietų teritorijos) nebus laisvos."

Jis pridūrė: „Kareiviai! Jūsų pergalė išlaisvins Kareliją, jūsų darbai sukurs laimingą ir puikią Suomijos ateitį“. Tačiau ne visi suomiai norėjo dalyvauti šiame „išvadavime“. Buvo atvejų, kai pavieniai kariai ir net ištisi daliniai atsisakė judėti toliau už senųjų sovietų ir suomių sienų giliau į SSRS teritoriją.

Po sėkmingo puolimo karo pradžioje, suomių puolimas buvo sustabdytas ir fronto linija stabilizavosi. Didelės operacijos čia nebuvo vykdomos iki 1944 m. Kareiviai juokavo apie sovietų karius, ginančius Leningradą nuo suomių: „Pasaulyje nekovoja trys armijos: švedų, turkų ir 23-ioji sovietų armija“.

Vokiečių pralaimėjimas Kursko mūšyje (1943 m.) gerokai sujaudino Suomijos vadovybę. Kai sovietai pamažu išlaisvino savo teritorijas ir priartėjo prie Karelijos, suomiai mėtėsi tarp Berlyno ir Vašingtono, norėdami gauti daugiau karinės pagalbos iš vokiečių arba paprašyti amerikiečių būti tarpininkais taikos derybose su SSRS.

Tęsinys kitame puslapyje: