Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija |
Daugelis turbūt yra girdėję mitą apie „faraono prakeiksmą“ – tariamai mįslingas mirtis, nutikusias netrukus po to, kai 1923 m. Egipte buvo atvertas faraono Tutanchamono kapas. Žinoma, tai buvo tik sutapimai ir nieko daugiau: pavyzdžiui, pagrindinis ekspedicijos rėmėjas lordas Carnarvonas iš tiesų mirė nuo kraujo užkrėtimo sukeltos pneumonijos, o užkrėtimas prasidėjo skutantis įsipjovus toje vietoje, kur prieš tai buvo įkandęs uodas. Kitos mirtys, nutikusios per kelerius metus, ne ką labiau susijusios su faraono kapo atvėrimu – bet žinoma, atsirado tokių, kurie tik apsidžiaugė radę progą sukurti šiurpulingą istoriją. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tačiau mažai kas žino, kad po nepilno dešimtmečio panašus „kapo prakeiksmas“ buvo „pastebėtas“ ir Vilniuje – netrukus po Neries potvynio tvarkant užlietus Katedros požemius, buvo atrasta karališkoji kripta su Lietuvos ir Lenkijos valdovų palaikais, ir per kelerius metus nuo atradimo taip pat nutiko keletas prie šio istorinio atradimo dirbusių asmenų mirčių. Neries potvynisKai prieš devyniasdešimt metų potvynis užliejo Vilniaus katedros kriptą, šioje vietoje dirbantys mokslininkai stengėsi išgelbėti pastatą. Tačiau tai, ką jie aptiko prasigręžę į slaptą požeminę kamerą, pranoko jų drąsiausius įsivaizdavimus, rašo „The First News“.
Kai žibinto šviesa išryškino kaukolę su karališka karūna, jie suprato, kad rado seniai pamirštą Lietuvos ir Lenkijos valdovų kriptą, kuri, kaip ilgai buvo manoma, buvo prarastas istorijos verpetuose. XV amžiaus Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio, o taip Žygimanto Augusto žmonų Elžbietos Habsburgaitės ir Barboros Radvilaitės palaikų atradimas ir dar anksčiau už altoriaus aptiktas alavinis indas su XVII a. Vladislovo IV Vazos širdimi ir vidaus organais sulaukė audringo šventimo ir buvo pavadintos šimtmečio atradimu. Tačiau sensacingo atradimo džiaugsmas netrukus nusidažė tamsiomis spalvomis, kai paslaptingai sutapus aplinkybėms, mirė keli su šiuo atradimu susiję asmenys – todėl imta spėlioti, kad pasireiškė „karališkasis prakeiksmas“. Karališki radiniai1931 m. balandžio 25 d. naktį Neris katastrofiškai išsiveržė iš krantų ir upės vanduo pakilo daugiau kaip aštuonis metrus. Vanduo pasiekė Katedrą, užliejo didžiąją dalį aikštės ir nepaisant aplink Katedrą išmėtytų smėlio maišų, prasiveržė į požemius. Pirmosiomis gegužės dienomis vanduo ėmė slūgti – tada ir buvo sudaryta katedros gelbėjimo komanda, kuriai vadovavo lenkų ir lietuvių inžinierius architektas, profesorius Julius Klosas. Pirmuoju komandos radiniu tapo du alaviniai indai su karaliaus Vladislovo IV Vazos širdimi ir vidiniais organais, paslėpti prie Šv. Kazimiero altoriaus. Daugybė skylių induose rodė, kad 1655 m. invazijos metu maskvėnų kariai intensyviai medžiojo brangenybes. Tų pačių metų rugsėjį buvo padaryti sensacingiausi atradimai. Architektas Janas Pekšo išgręžė skylę grindyse ir aptiko gotikinę kriptą su likusiais karališkaisiais artefaktais. Komandos narys Kazimieras Vilkus prisiminė: „prieš mūsų akis atsivėrė nuostabus vaizdas: Koridorius buvo toks siauras, kad aš ėjau priekyje, norėdamas apšviesti erdvę […]. Stovėjome mažoje 3x4 m dydžio kriptoje“. „Priešais įėjimą, purve ir griuvėsiuose, žibintuvėlio šviesoje pastebėjau daiktą. Iš pradžių pamaniau, kad tai šalmas, bet tai buvo žmogaus kaukolė su karūna. Pasukau šviesą į dešinę – kriptos kampe, ant iš sienos kyšančio akmens buvo kita karūna“, – pasakojo jis. Potvynis kapavietei padarė didžiulę žalą. Aleksandro Jogailaičio ir karalienės Elžbietos Habsburgaitės kaulai skendėjo purve ir dumble. Ten pat gulėjo ir rūdijo sulaužytas kalavijas. Geresnės būklės išliko tik karalienės Barboros Radvilaitės palaikai, kurie buvo uždaryti karste su pelenais ir kalkėmis. Lietuviai puoselėjo viltis, kad bus atrasti ir Vytauto Didžiojo palaikai. Prieš metus, 1930 m., buvo minimos 500-osios Vytauto mirties metinės ir buvo dedamos didžiulės pastangos surasti jo palaikus, kurie – buvo manoma, kad jie irgi slypi kažkur Katedros požemiuose. Viltys žlugo, kai nebuvo atrasta jokių kitų palaikų – buvo nuspręsta, kad greičiausiai juos sunaikino maskvėnų kareiviai. MirtysTačiau netrukus po atradimų keliems su jais susijusiais asmenims prasidėjo įvairūs incidentai. Dar tebevykstant darbams katedroje, ankstų 1933 m. sausio 5 d. rytą neįprastomis aplinkybėmis mirė profesorius J.Klosas. Jis buvo rastas kraujo klane po to, kai, matyt, ištikus širdies smūgiui, nukrito į daugiabučio namo lifto šachtą. Prieš pat jį mirė inžinierius Augustas Przygodzkis, dalyvavęs vykdant paieškos ir rekonstrukcijos darbus katedroje. Metais anksčiau profesorius Ferdinandas Ruščicas, daug laiko praleidęs kriptoje, sulaukęs 62 metų, buvo paralyžiuotas ir liko prikaustytas prie lovos iki pat savo mirties 1936 m. 1935 m. skulptorius Boleslavas Balzukevičius, dalyvavęs gelbstint katedros kriptą, mirė pasilenkęs atsirišti batų raištelių. 1936 m. Vilniaus universiteto profesorius Ludvikas Sokolovskis mirė netrukus po to, kai nusileido į kriptą. Žinoma, kaip ir karaliaus Tutanchamono kapo atveju, visi šie atvejai – paprasčiausi sutapimai. Tačiau įdomiausia dalis – juk Katedros požemius, kur buvo surasti valdovų palaikai ir artefaktai, galima pamatyti ir patiems. Čia taip pat eksponuojamos ir straipsnyje minimų radinių – karūnų, Aleksandro Jogailaičio kalavijo – rekonstrukcijos, čia mauzoliejuje ilsisi ir minėti karališkieji asmenys. |