Mokslininkai mano pagaliau aptikę mitinį „Baltąjį miestą“: buvo skirtas beždžionių dievui, kurį garbino ikikolumbinė civilizacija

Beveik šimtmetį tyrinėtojai veltui ieškojo Baltojo miesto. Tačiau 2015 m. mokslininkų komanda, nukeliavusi giliai į džiungles Hondūro La Mosquitia regione, rado griuvėsius, kurie ir galėtų būti legendinio miesto griuvėsiais.

Ši varginanti kelionė užfiksuota ką tik pasirodžiusiame dokumentiniame filme „Lost City of the Monkey God“ (liet. „Dingęs beždžionių dievo miestas“). Naudodamiesi ankstesnių ekspedicijų metu surinktomis užuominomis, taip pat žemės stebėjimo palydovais ir lazeriniais skeneriais, mokslininkai ir filmo kūrėjai aptiko džiunglių paslėptas struktūras ir artefaktus, atskleidžiančius vietinių senovės gyventojų kultūros, kuriai gali būti daugiau nei 1000 metų, paslaptis.

„Conservation International“ duomenimis, La Mosquitia regionas užima daugiau nei 3500 kvadratinių kilometrų plotą ir yra viena iš labiausiai nepaliestų teritorijų Centrinėje Amerikoje – ir čia yra didžiausi Hondūro biologinės įvairovės židiniai.

Tačiau šiuo metu regione vyksta neteisėtas miškų kirtimas ir prekyba laukiniais gyvūnais, todėl kyla rimtas pavojus ne tik vietos buveinėms ir biologinei įvairovei, bet ir svarbių archeologinių vietovių išsaugojimui, kurios gali tapti pažeidžiamos dėl plėšimo, sako režisierius ir tyrinėtojas Dougas Elkinsas. Jis priklausė komandai, kuri bendradarbiaudama su Hondūro vyriausybe ir šalies mokslininkais atrado, kaip manoma, Baltojo miesto griuvėsius.

XX a. penktajame dešimtmetyje amerikiečių tyrinėtojas Theodore'as Morde'as grįžo iš ekspedicijos į La Mosquitia su tūkstančiais artefaktų. Jis pareiškė, kad atrado legendinį miestą ir kad čiabuviai apibūdino čia palaidotą didžiulę beždžionių dievo statulą, rašo „National Geographic“.

D.Elkinsas Baltuoju miestu susižavėjo praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje, kai dirbdamas televizijos prodiuseriu, pirmą kartą išgirdo apie jį. Vėliau lankydamasis Hondūre jis džiunglėse aptiko pėdsakų, kurie dar labiau sudomino.

„Buvome kalnuose, daug dienų plaukėme kanojomis toli už civilizacijos ribų, ir aptikome didžiulį riedulį su petroglifu, kuriame buvo pavaizduotas vyras su kauke ar šalmu, laikantis lazdą ir maišą, iš kurio, atrodė, tarsi byrėtų sėklos“, – pasakoja jis.

„Atogrąžų miškas buvo toks tankus, kad vos galėjai matyti daugiau nei 6 metrus priešais save, – prisimena filmo kūrėjas. – Kas būtų vargęs, kad ant riedulio iškaltų tokį puikų raižinį, jei šioje vietovėje nieko nebūtų buvę?“. Pasak filmo kūrėjo, šis detalus petroglifas leido manyti, kad šioje vietovėje kadaise būta žmonių gyvenvietės – net jei šiuo metu nematyti jokių jų pėdsakų.

Paslėptos gyvenvietės

2012 m. D.Elkinsas, naudodamas šviesos aptikimo ir nuotolio nustatymo (angl. light detection and ranging, LIDAR) metodą, rado dar daugiau užuominų apie galimą senovinio miesto vietą didelėje įduboje kalnų apsuptame miške.

Tyrėjų lėktuvui skrendant virš džiunglių, lazerio spinduliai atsispindėdavo nuo žemės ir taip buvo išmatuotas po tankia džiunglių danga pasislėpusių statinių aukštis, o inžinieriai atkūrė topografiją 3D formatu. Skaitmeniniuose 3D žemėlapiuose, kuriuose buvo vaizduojamas žemės paviršius be medžių dangos, paslėptos figūros buvo geriau matomos – todėl paaiškėjo, kad tai yra pastatų pamatai, žemės ūkio terasos, keliai ir kanalai.

D.Elkinsas nufilmavo sunkią 2015 m. ekspediciją į šią vietą. Komandą sudarė filmo kūrėjai, mokslininkai, lidaro inžinierius, išgyvenimo džiunglėse specialistai ir keliolika Hondūro specialiųjų pajėgų karių, kurie užtikrino saugumą, tais metais rašė „National Geographic“.

Pėsčiųjų žygis į atokią vietovę atnešė nemažai iššūkių – pavyzdžiui, susidūrimą su nuodingomis gyvatėmis, lakiuoju smėliu, būriais geliančių vabzdžių ir net mėsą ėdančiomis bakterijomis, 2017 m. CBC pasakojo komandos narys ir knygos „The Lost City of the Monkey God: A True Story“ (liet. „Dingęs beždžionių dievo miestas: Tikroji istorija“) autorius Douglas Prestonas.

Grupės atkaklumas atsipirko. Giliai džiunglėse tyrėjai rado piliakalnių, aikščių, indų su išraižytais grifais ir gyvatėmis bei piramidę, kurios apačioje buvo įkastos akmeninės skulptūros, rašo „National Geographic“.

Komandos narys ir Hondūro antropologijos ir istorijos instituto (IHAH) archeologijos skyriaus vadovas Oscaras Castro nustatė, kad radiniai datuojami 1000-1400 m. Viena akmeninė figūra, rasta įkasta taip, kad iš žemės kyšojo tik galva, galėjo vaizduoti „jaguarolakį“, kuris, kaip manoma, vaizduoja šamano dvasinę būseną ritualinės transformacijos metu, „National Geographic“ sakė ekspedicijos narys ir Mezoamerikos archeologas bei Kolorado valstijos universiteto antropologijos profesorius Christopheris Fisheris.

Tačiau ar tai tikrai buvo legendinis Baltasis miestas, įkvėpęs pasakas apie beždžionių dievus ir prarastus lobius? Tokia išvada vis dar ginčytina, nes kadaise La Mosquitia regione buvo daugybė tokių gyvenviečių, 2015 m. O.Castro sakė Ispanijos naujienų agentūrai „Agencia EFE“.

Šiandien didžiojoje Hondūro atogrąžų miškų dalyje greičiausiai slypi daugybė senovinių griuvėsių, kurie dėl atokių vietovių ir ribotų vyriausybės išteklių nėra tyrinėti ar kartografuoti. Daugelis šių griuvėsių gali atstovauti kultūras, kurios šiuolaikiniams archeologams vis dar nežinomos, mano mokslininkas.

Šiuo klausimu D.Elkinsas sutinka. „Esu visiškai įsitikinęs, kad visos džiunglės kažkada tikriausiai buvo urbanizuotos“, – teigia jis. Iš tiesų, 2018 m. Gvatemalos džiunglių skenavimas lidarais atskleidė, kad regione kadaise klestėjo didžiuliai majų miestai su daugiau nei 60 000 namų, kelių, rūmų ir apeiginių pastatų. Išvados patvirtino, kad regione nuo 650 iki 800 m. gyveno maždaug 11 mln. majų, teigiama 2018 m. žurnale „Science“ paskelbtame tyrime.

Kitų senovės civilizacijų liekanas greičiausiai vis dar slepia tankus džiunglių apaugimas, sako D. Elkinsas.

Parengta pagal „Live Science“.