Ką valgė senovės laikų kariuomenių kariai – graikai ir romėnai? Tai lemdavo net karo sėkmę (Foto, Video)

Vietos mitybos įpročiai taip pat turėjo įtakos. Prieskoniai, kurių tradiciškai buvo turtingi Rytai, buvo visų rūšių maiste. Kartais kampanijos metu karių gretose atsirasdavo spontaniški, o kartais organizuoti rytietiški turgeliai, kuriuose buvo galima nusipirkti maisto ir kita. Istorija parodė, kad rytietiškas požiūris į maisto organizavimą kariuomenėje pasirodė ne toks perspektyvus. Tai reiškė, kad reikalinga organizacija.

Romos legionai

Iš pradžių Senovės Roma organizavo savo kariuomenės aprūpinimą graikų priimtu būdu. Tačiau pamažu, į Romos armiją atėjus legionų struktūrai, ypač po Gajaus Mariaus reformų, vedami geležinės disciplinos, gerai apmokyti, gerai ginkluoti ir aprūpinti legionai užkariavo visą Viduržemio jūrą. Ką valgė šie žygiuose ir mūšiuose nenuilstantys kariai?

Romos legionieriaus mityba mums gerai žinoma, daugelis Romos istorikų ir net patys vadai paliko atsiminimus ir užrašus šiuo klausimu. Svarbiausias maisto elementas buvo „karinė duona“ (panis militaris). Legionieriai per mėnesį gaudavo po 26 kg grūdų kepti duonai – jie patys maldavo grūdus rankiniais malūnėliais, ir patys kepdavo duoną, daugiausia ant žarijų. Ji buvo lengviau virškinama ir maistingesnė nei įprasta balta duona.

Antroji ir ne mažiau svarbi dietos dalis buvo pagarsėjusi „Viduržemio jūros virtuvė“, dabar įprasta ją vadinti dieta. Dietą sudarė alyvuogės ir alyvuogių aliejus, į kuriuos dažnai buvo mirkoma ir valgoma duona; ankštiniai augalai, daržovės ir vaisiai, daug vynuogių ar razinų; žuvies (nors pasirodydavo rečiau). Žuvienė, spelta ir duona – tai pagrindiniai paprasti, bet labai kaloringi Romos karių patiekalai. Taip pat romėnai į karių racioną įtraukė lašinius ir varškę.

Kalbant apie mėsą, viskas nėra taip paprasta. Dažnai karo kampanijose kariai, kuriems trūko maisto, medžiodavo arba skersdavo vietinius galvijus mėsai. Bet taip pat dažnai dėl mėsos prasidėdavo dizenterija ar tiesiog masinis virškinimo sutrikimas. Ko, beje, negalima pasakyti apie romėnų priešus, kurie valgė mažiau organizuotai, bet buvo „mėsėdžiai“.

Žuvys taip pat karts nuo karto pasirodydavo, dažniau laivyne ar per pakrantės kampanijas, prie upių. Dėl ilgų tiekimo grandinių romėnai kartais pereidavo prie vietinių produktų, kurie buvo laikomi įprastais teritorijoje, kurioje buvo dislokuotas legionas. O kai apsistodavo tvirtovėse ar miestuose, vietiniai pirkliai buvo visiškai įpareigoti aprūpinti romėnų kariuomenę.

Garsiausias kario dietos patiekalas buvo poskos gėrimas – vanduo, sumaišytas su vynu arba, dažniau, su vyno actu. Tai buvo tradicinis legionierių gėrimas, turėjęs gerą antiskorbutinį poveikį. Apskritai, geležinė disciplina ir „protėvių kultas“ (tolerancija sunkumams kampanijoje) leido romėnams įgyti tokį ryškų karinį pranašumą prieš kitus mažiau drausmingus kaimynus.