Vienintelis istorijoje JAV karas su Kanada – kaip amerikiečiai bandė užkariauti Kanadą: britai jiems atkeršijo skaudžiausiu būdu (Foto, Video)

Įbaugintas amerikiečių korpusas rugpjūtį pasidavė ir perleido miestą britams po to, kai patrankos sviedinys pataikė į amerikiečių karininkų vadavietę ir poilsio kambarį (mess) – atakos metu žuvo keturi amerikiečiai.

Maždaug tuo pačiu metu britai užėmė Fort Dearborn dabartinėje Čikagoje kartu su amerikiečių forpostu Mackinac saloje tarp Hurono ir Mičigano ežerų. Vėliau Hullas buvo teisiamas karo lauko teisme ir nuteistas už bailumą ir pareigų nevykdymą.

Toliau į rytus, JAV generolas Stephenas Van Rensselaeris parengė spalio 11-osios Kvinstono aukštumų, esančių kitoje Niagaros upės pusėje, Kanadoje, šturmo planą. Tačiau jo planai vėlavo dviem dienomis, kai karininkas paslaptingai dingo.

Vėlesnės invazijos metu amerikiečiai trumpam užėmė aukštumas. Tačiau 950 JAV karių buvo nuvaryti iš aukštumų ir paimti į nelaisvę po to, kai Niujorko milicininkų grupė atsisakė palikti Amerikos teritoriją ir atvykti jiems į pagalbą. Mūšyje žuvo arba buvo sužeista apie 300 amerikiečių, o britų pusėje buvo apie 100 aukų.

Trečiajame atakos etape JAV generolas Henry Dearbornas su mažiausiai 6000 karių 1812 m. lapkritį žygiavo iš Olbanio į Platsburgą, esantį ant Champlain ežero kranto Niujorko valstijoje.

Jų tikslas buvo užimti Monrealį, bet ir vėl valstijos milicininkai atsisakė išvykti iš JAV. Po kelių nedidelių susirėmimų, įskaitant tą, kai amerikiečiai tamsoje netyčia apšaudė vienas kitą, pajėgos atsitraukė, neįžengusios į Kanadą. Iki to laiko visa Kanados kampanija atnešė tik „nelaimę, pralaimėjimą, gėdą, žlugimą ir mirtį“, 1813 m. sausį pranešė Vermonto laikraštis „Green-Mountain Farmer“.

1813 m. Jungtinės Valstijos suvienijo savo veiksmus pasitelkdamos patobulintą laivyną, didesnę ir labiau patyrusią armiją ir naujus karinius vadus, tokius kaip būsimasis 9-asis JAV prezidentas Williamas Henry Harrisonas (1841 m.).

Per kelis mėnesius amerikiečių kariai sunaikino Britanijos laivyną Erio ežere, užėmė strategiškai svarbų Džordžo fortą netoli Niagaros upės žiočių ir atkovojo Detroitą, ir laimėjo Temzės mūšį drąsiu kavalerijos puolimu. Amerikiečiai taip pat užėmė Jorką (dabartinį Torontą) ir sudegino kelis vyriausybinius pastatus – britai kitais metais (1814 m.) Vašingtone atsakė tuo pačiu: sudegino JAV Baltuosius rūmus ir Kapitolijų.

Tačiau nesėkminga kampanija prieš Monrealį atsisuko prieš amerikiečius ir iki gruodžio mėnesio britai išstūmė amerikiečius atgal per Niagaros upę.

Dar daugiau kovų vyko prie Niagaros upės 1814 m., tačiau tuo metu Napoleono karai jau buvo pasibaigę ir Didžioji Britanija siuntė tūkstančius veteranų į Amerikos frontą. „Dauguma žmonių suprato, kad JAV dabar daugiausia ginsis, o Kanada dabar mums nepasiekiama“, – sako Hickey.

Jungtinės Valstijos iškovos svarbias pergales Naujajame Orleane, Baltimorėje ir prie Šampleino ežero, tačiau paskutiniai jos kariai paliko Kanadą 1814 m., susprogdinę Fort Erie. Kitą mėnesį pasirašyta taikos sutartis numatė, kad bus grąžinta visa abiejų pusių užgrobta žemė.

Po karo tiek amerikiečiai, tiek britai sutvirtino sieną, ruošdamiesi būsimoms kovoms, tačiau įtampa gana greitai atvėso. Detroito pasienyje netgi buvo surengtas didysis susitaikymo balius. JAV ir Kanados armijos nuo to laiko nekovojo tarpusavyje ir tapo stipriomis gynybos sąjungininkėmis.