Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

Iš upės pradėjo traukti aukso lobius: mano suradę legendinį senovės miestą

2021-11-09 (0) Rekomenduoja   (6) Perskaitymai (440)
    Share

Seniai pradingusios „Aukso salos“ – apie kurią būdavo pasakojama, kad čia būta žmones ryjančių gyvačių, ugnimi alsuojančių ugnikalnių ir hindi kalba kalbančių papūgų – liekanos galimai rastos Musi upėje netoli Palembango (Indonezija). Ir taip – čia yra aukso, „trykštančio“ iš upės dugno.

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Narai, tyrinėdami dumblėtą upės dugną, ištraukė šimtus figūrėlių, šventyklų varpų, įrankių, veidrodžių, monetų ir keramikos dirbinių. Jie rado auksinių kalavijų rankenų ir aukso bei rubino žiedų, raižytų indų ir vyno ąsočių, o taip pat povų formos fleitų.

Visi šie lobiai rodo viena: mokslininkai aptiko dingusį Šrividžajos (hind. Srivijaya) miestą, kadaise buvusį turtingą ir galingą uostą jūrinės prekybos kryžkelėje tarp Rytų ir Vakarų. Karaliaus valdoma Šrividžaja kontroliavo Malakos sąsiaurį nuo VI a. vidurio iki 1025 m., kai karas su Indijos Čolų dinastija palaužė miesto valdžią.

Nuo tada Šrividžajos įtaka sumažėjo – nors, pasak istorikų, prekyba čia tęsėsi dar du šimtmečius. Paskutinis Šrividžajos princas Paramesvara 1390 m. bandė susigrąžinti prekybos regione kontrolę, bet jį triuškinamai nugalėjo netoliese esančios Javos karalystės pajėgos. Vėliau Šrividžaja ir jos apylinkės tapo Kinijos piratų prieglobsčiu.

Šiandien beveik neliko jokių Šrividžajos šlovės pėdsakų, išskyrus blizgančius pavyzdžius, kuriuos narai ištraukė iš upės. Upėje ir aplink ją niekada nebuvo atliekami oficialūs archeologiniai kasinėjimai, bet randami artefaktai buvo pardavinėjami privatiems kolekcininkams pasaulinėje senienų rinkoje. Tai reiškia, kad net ir tada, kai iškilo artefaktai, pagaliau nurodantys Šrividžajos vietą, beveik nėra jokių fizinių įrodymų apie tai, koks ten buvo kasdienis gyvenimas, sako jūrų archeologas ir žurnalo „Wreckwatch“, kuriame jis pats neseniai rašė apie dingusią Aukso salą, redaktorius Seanas Kingsley.

„Pradedame nuo nulio“, – sako jis. – Tai tarsi įėjimas į muziejaus padalinį, kuris yra visiškai tuščias. Žmonės nežino, kokius drabužius dėvėjo Šrividžajos gyventojai, koks buvo jų skonis, iš kokios keramikos jie mėgo valgyti, nieko. Mes nieko nežinome nei apie jų gyvenimą, nei ką jie galvojo apie mirtį“.

Vandenų pasaulis

Ankstesniuose archeologiniuose tyrimuose Palembange, šiuolaikiniame Sumatros mieste, esančiame netoli tos vietos, kur kadaise buvo įsikūrusi Šrivuidžaja, aptikta tik nedidelių užuominų apie kadaise buvusį turtingą uostą: kelios mūrinės šventyklos ir keli užrašai. Daugiausia informacijos apie miestą gauta iš andainykščių keliautojų, kurie aprašė savo keliones į Šrividžają.

Šie pirkliai ir svečiai aprašė pasaulį, kuris primena J.R.R. Tolkieno „Žiedų valdovą“ ar J. K. Rowling „Fantastinius gyvūnus ir kur juos rasti“, sako S.Kingsley. Pasak jo, keliautojai rašė apie ugnikalnius, iš kurių veržiasi dūmai ir ugnis, gyvates, ryjančias žmones, papūgas, kurios moka imituoti hindi, graikų ir arabų kalbas, ir gerai ginkluotus jūreivius, pasiruošusius užpulti bet kurį laivą, kuris bandytų praplaukti neužsukęs į Šrividžają. Šie pasakojimai leidžia susidaryti įspūdį apie šią vietą – tačiau dažnai yra sensacingi ir mažai atskleidžia kasdienį uostamiesčio gyvenimą.

 

Remiantis prancūzų archeologo Pierre-Yves Manguino 2006 m. tyrimu, X a. Šrividžajos valdovas mokėjo už budistų šventyklų statybą Kinijoje ir Indijoje. Miesto duoklės Kinijai taip pat byloja apie jo turtus – tiek vietinius, tiek įgytus prekybos keliu: miestas tiekdavo dramblio kaulą, krištolo statulėles, kvepalus, perlus, koralus ir raganosių ragus, rašoma Australijos nacionalinio jūrų archeologijos kompetencijos centro 2019 m. paskelbtoje ataskaitoje.

Šrividžaja turėjo nepaprastai turtingų vietinių gamtos išteklių, įskaitant tokius geidžiamus augalus kaip sandalmedį ir kamparą. Be to, buvo ir aukso – natūraliai susiformavusių jo telkinių, išplaunamų Musi upėje.

 

Kaip tokia turtinga civilizacija galėjo išnykti be pėdsakų? Viena iš galimų prielaidų yra ta, kad Šrividžają daugiausia sudarė mediniai statiniai, pastatyti tiesiai ant upės kranto. Toks vandeninės architektūros stilius dar ir šiandien matomas kai kuriose Pietryčių Azijos upėse. Namai statomi ant plaustų ir surišami į savotišką plaukiojantį miestą. Taigi, pasak S.Kingsley, didžioji dalis Šrividžajos statinių per kelias kartas būtų supuvę, gal tik likę keli stulpai ir balkiai.

Taip pat gali būti, kad Šrividžajos pėdsakus galėjo sunaikinti geologinis įvykis, galbūt susijęs su Sumatros ugnikalnių veikla, mano archeologas.

Šrividžajos dingimas

Ženklai, kad Musi upė gali slėpti Šrividžajos paslaptis, pirmą kartą pasirodė 2011 m., kai statybininkai dideliam statybos projektui iš upės pradėjo kasti smėlį. Kartu su smėliu pasirodė blizgantys artefaktai, todėl daugelis vietos darbininkų ir žvejų ėmė uždarbiauti narais – ir kvėpavimui naudodami prie suspausto oro rezervuarų pritvirtintas žarnas, geležiniais strypais tyrinėjo upės dugną.

 

Šis mėgėjiškas metodas dažnai pažeisdavo trapesnius artefaktus – pavyzdžiui, porcelianą, 2012 m. Europos Pietryčių Azijos archeologų asociacijos konferencijoje pristatytame straipsnyje rašė Singapūro nacionalinio universiteto Pietryčių Azijos studijų profesorius Johnas Miksicas. Tarp artefaktų buvo bronzinių Budos statulėlių, stiklo karoliukų, antspaudų, naudojamų žodžiams įspausti molyje, ir svarstyklių, kurias tikriausiai naudojo pirkliai, rašoma 2012 m. J. Miksico straipsnyje.

2019 m. Australijos ataskaitoje teigiama, kad 2011-2015 m. Džakartoje antikvarinių daiktų rinkoje pasirodė daugybė artefaktų, kurie, tikėtina, buvo iš Šrividžajos klestėjimo laikų. Tai buvo vertingiausi iš Musi upės radinių, 2012 m. rašė J.Miksicas – o mažesnės komercinės vertės daiktai buvo parduodami vietoje, Palembango apylinkėse.

 

„Manau, kad plėšikavimas tikriausiai tebevyksta, – sako profesorius. – Upė Palembange yra plati (1 km pločio). Apie panašią veiklą buvo pranešta ir Batanghari Džambi mieste, kitoje didelėje upėje į šiaurę nuo Palembango“.

Išparduodant objektus dalimis, jie netenka konteksto, todėl juos sunku tyrinėti. Tačiau net ir nesant sistemingų akademinių ar vyriausybinių pastangų apsaugoti šią vietą, kai kuriuos artefaktus supirko atsidavę kolekcininkai, kurie stengėsi juos išsaugoti. 2019 m. Australijos ataskaitoje daugiausia dėmesio skiriama australų Darrello Johno Kitchenerio ir Heny Kustiarsih keramikos kolekcijai. Keramika pasakoja apie glaudžius ryšius su Kinija – upėje rasta kinų keramikos, datuojamos tiek 800, tiek 1800-aisiais metais.

S.Kingsley teigimu, sistemingiems Musi upės kasinėjimams esama didelių kliūčių. 2000-ųjų pradžioje Indonezija sulaukė tarptautinės kritikos dėl to, kad buvo parduotos radinius iš dviejų didelių IX ir X a. laivų sudužimų. Pirmojo sudužimo radiniai – 1998 m. aptikto Belitungo sudužimo – saugiai atsidūrė Azijos civilizacijų muziejaus Singapūre rankose – tačiau antrojo, vadinamo Cirebono sudužimu, artefaktus Indonezijos vyriausybė pardavė aukcione. Susirūpinę archeologai ragino artefaktus išsaugoti kartu, viename rinkinyje. Reaguodama į spaudimą, vyriausybė pasiliko apie 10 proc. artefaktų ir 2010 m. paskelbė povandeninės archeologijos moratoriumą. Tačiau niekas nežino, kiek iš tų išsaugotų artefaktų vis dar yra šalyje, pastebi S.Kingsley.

 

Kadangi Indonezijoje kultūros paveldui galioja moratoriumas ir išvis trūksta išteklių, oficialius archeologinius tyrimus Musi regione būtų sunku atlikti. Deja, moratoriumas neapsaugojo Musi upės artefaktų, pastebi S.Kingsley.

„Žvejai nenustoja žvejoti ir nenustoja traukti radinius, – sako jis. – Tik dabar jie dar rečiau praneša apie tai valdžios institucijoms. Taigi, povandeninė archeologija eina į pogrindį, o juodoji rinka klesti“.

Archeologo teigimu, dar gali būti ne per vėlu – vyriausybė ar turtingas kolekcininkas dar gali imtis veiksmų ir supirkti artefaktus, o tada eksponuoti juos muziejuje, taip išsaugant paskutinius šio išnykusio turtingo ir prabangaus pasaulio likučius visiems.

„Tai paskutinė didžioji dingusi civilizacija, apie kurią niekas nėra girdėjęs, – teigia S.Kingsley. – Ir turime pareigą ją išgelbėti nuo užmaršties“.

Parengta pagal „Live Science“.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(7)
Neverta skaityti!
(1)
Reitingas
(6)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
152(0)
139(0)
48(1)
47(3)
35(1)
30(2)
30(3)
26(0)
26(0)
23(1)
Savaitės
190(0)
188(0)
183(0)
183(0)
175(0)
Mėnesio
301(3)
289(0)
289(6)
288(2)
287(1)