Seržantas Stabis – daugiausia apdovanojimų Pirmajame pasauliniame kare pelnęs šuo darė tai, ko nesugebėjo kiti (Foto)

Benamis šuo tapo kareivio bičiuliu

Stabį pastebėjo bėgiojantį aplink Jeilio universitetą 1917 m. liepą. Tuo metu universiteto futbolo stadione Masačusetso 26-osios divizijos 102-asis pėstininkų pulkas dalyvavo ten vykstančiose karinėse pratybose.

Terjero kraujo turintis mišrūnas stebėjo besitreniruojančius vyrus. Kapralui Jamesui Robertui Conroy šuo patiko; kai pulkui atėjo metas iškeliauti, kapralas pasiėmė su savimi šunį ir jį slėpė. Kareiviai traukiniu atvyko į Niuport Niusą (Virdžinijos valstijoje), o iš ten laivu „USS Minnesota“ išplaukė į Prancūziją.

Laivas prisišvartavo Prancūzijos Sen Nazero uoste. Kelionės metu Stabį pamatė kapralo J. Conroy vadas. Legenda byloja, kad šuo pasveikino karininką ir jam leido likti būryje. Ši išimtis vėliau pasirodė lemtinga – Vakarų fronte Stabis gelbėjo gyvybes ir palaikė kareivių dvasią.

Karo metai

1917 m. spalį, praėjus mėnesiui po atplaukimo į Prancūziją, Amerikos ekspedicinės pajėgos atvyko į Vakarų frontą. Iš pradžių karius iš 26-osios „jankių“ divizijos nusiuntė į Nošato Lotaringijos regione treniruotis su labiau patyrusiais prancūzų kariais, o 1918 m. vasario 5 d. jie jau kovėsi Chemin des Dames mūšyje, į šiaurę nuo Suasono.

Stabis ir 102-asis pėstininkų pulkas pusantrų metų kariavo. Jie dalyvavo 17-oje mūšių: Mezo–Argono puolime, Marnos mūšyje prie Enos upės, Sen Mihjelio ir kt. Stabis kariavo lygiai taip, kaip ir kiti būrio kariai – savo jautria uosle gelbėjo bendražygius nuo netikėtų iprito dujų atakų, surasdavo sužeistuosius ir paklydusius kareivius.

Jo buvimas guodė sužeistuosius, mirštančius, išmoko įspėti būrį apie artėjančias artilerijos atakas, netgi sučiupo vokiečių šnipą.

Stabis netgi buvo sužeistas. 1918 m. balandžio 20 d. traukdamiesi vokiečiai mėtė rankines granatas, viena jų ir sužeidė šunį. Per mėnesį Stabis pasveiko ir grįžo į apkasus. Po sužeidimų iprito dujomis ir šrapneliu jis pelnė sužeistojo antsiuvą.

Kai amerikiečių pajėgos išvadavo Chateau-Thierry, miestelio gyventojai pasiuvo Stabiui verstos odos apsiaustą, ant kurio buvo įsegti visi kariavusio šuns apdovanojimai. Kai 1918 m. lapkričio 11 d. baigėsi karas, Stabis dar kelis mėnesius liko Prancūzijosj dėl užsitęsusio demobilizacijos proceso.

Liko garsenybė ir pasibaigus karui

Kai kapralui J. Conroy galiausiai buvo leista demobilizuotis, jis išsivežė Stabį atgal į Ameriką, o čia šuo akimirksniu tapo garsenybe. Jis dalyvaudavo paraduose visoje šalyje, buvo priimtas prezidentų Woodrow Wilsono, Calvino Coolidge ir Warreno Hardingo. Jam suteikė narystę Amerikos veteranų legione ir jaunimo organizacijoje YMCA, kuri išleido nuostatą, kad Stabiui, kol gyvas, priklausys po tris kaulus per dieną ir vieta miegoti.

1921 m. generolas Johnas J. Pershingas surengė apdovanojimo ceremoniją tarnavusiems 102-ajame pėstininkų pulke. Jis ir Stabiui įteikė aukso medalį nuo Žmonių edukavimo draugijos. Nors tai nebuvo oficialus karinis apdovanojimas, Stabį paskelbė daugiausia kare nusipelniusiu šunimi JAV istorijoje.

Galiausiai Stabis pradėjo studijuoti su kapralu J. Conroy Džordžtauno universitete Teisės fakultete, o ten tapo futbolo komandos „Georgetown Hoyas“ talismanu. Per pertrauką tarp kėlinių jis varinėdavo po aikštę futbolo kamuolį ir linksmindavo žiūrovus.

1926 m. kovą Stabis nebepabudo iš miego. Laikraštis „New York Times“ išpublikavo pusės puslapio nekrologą. Iš Stabio kūno padarė iškamšą. 1956 m. J. Conroy atidavė savo draugo iškamšą Smithsonian institutui, jis eksponuojamas ekspozicijoje „Laisvės kaina“.

Jau iškeliavęs į amžinosios medžioklės plotus, Stabis gavo daug apdovanojimų. 2006 m. per Paliaubų dieną Kanzase Šlovės alėjoje prie Laisvės paminklo jam skyrė plokštę take. Vest Haveno karo muziejuje kabo Stabio portretas.

2018 m. gegužę J. Conroy palikuonys pastatė Stabio ir žuvusių karių garbei bronzinę skulptūrą. Ji stovi Konektikuto valstijoje, Veteranų memorialiniame parke Midltaune.