Pamirštos Paryžiaus skerdynės, kurias Prancūzija slėpė 40 metų – žmones žudžiusi policija lavonus sumetė į Senos upę (Foto, Video)

Tačiau Paponas ir policija ties suėmimais nesustojo. Sklandė gandai apie kankinimus. Žmonės buvo suimami dėl jų išvaizdos ir už tai, kad buvo alžyriečiai, ir metami į Seną surištomis rankomis už nugaros. Dažnai asmens kilmė net nebuvo patikrinta, o tai reiškia, kad kiti Šiaurės afrikiečiai ir net italai buvo klaidingai apkaltinti esant alžyriečiais dėl jų odos spalvos.

Alžyro teroristai, sudarę nedidelį alžyriečių skaičių Prancūzijoje, tęsė bombardavimą, nužudydami dar 11 policininkų ir sužeisdami dar 17. Tačiau daugelis matė tai kaip kerštą už tai, ką darė Paponas. „Neįmanoma tylėti, kai Paryžiuje atgaivinami gestapo metodai“, rašė vienas žurnalas.

1961 m. spalio 5 d. policija paskelbė komendanto valandą, kuri įsigaliojo visiems Alžyro ir Prancūzijos musulmonams. Tarp 20.30 val. ir 5.30 val. jie nebuvo išleidžiami iš savo namų. Reaguodama į tai, FLN paskelbė, kad spalio 17 d. įvyks protestas.

Paponas buvo pasiruošęs. Su milžiniškomis 7000 policininkų ir 1400 riaušių policijos pajėgomis jam pavyko užblokuoti viešąjį transportą į miestą. Tačiau nuo 30 iki 40 tūkstančių žmonių vis tiek pavyko patekti į miestą ir dalyvauti demonstracijoje. Iš jų 11 000 buvo suimti.

Alžyro pusėje demonstracija išliko taiki. Jie tiesiog bandė protestuoti prieš nesąžiningą elgesį su jais ir nepasitenkinimą karu Alžyre. Tačiau policija netrukus atidengė ugnį į minią. Tikslus žuvusiųjų skaičius neaiškus; Paponas tvirtino, kad žuvo tik du žmonės; Prancūzijos vyriausybė po kelerių metų pripažino, kad jų skaičius siekė 40. Įrodymai rodo, kad abu šie skaičiai buvo per maži. Palaikai buvo išmesti į Seną, o tai reiškia, kad daugelis jų taip ir nebuvo rasti.

Paponas elgėsi taip, lyg žinotų, kad jo nelauks jokie padariniai. Tais pačiais metais jis net buvo apdovanotas Prancūzijos garbės legiono medaliu. Prancūzijos vyriausybė nuslėpė žudynes.

Vėliau Papono nusikaltimai buvo atskleisti per nesusijusį teismo procesą, todėl vyriausybė pagaliau pripažino žudynes 1998 m., nors buvo pripažinta tik 40 mirčių. Dauguma istorikų mano, kad minimą naktį šis skaičius galėjo siekti ir 200-300.  

1962 metais Alžyras po ilgo karo pagaliau iškovojo nepriklausomybę.