Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

Kaip sprogo Gulago garlaivis „Dalstroj“: „Žmonės pavirto kruvinu jovalu...“ (Foto)

2021-12-03 (0) Rekomenduoja   (37) Perskaitymai (165)
    Share

Prieš 75 metus SSRS Tolimuosiuose Rytuose, Nachodkoje, kuri tuo metu buvo didžiausia milžiniškos Gulago imperijos tresto „Dalstroj“ perkrovimo bazė, nugriaudėjo sprogimas, kurio aidą išgirdo Kremliuje. Astafjevo iškyšulio prieplaukoje į orą išlėkė trotilo ir amonalo prikrautas garlaivis „Dalstroj“.

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Iki šių dienų niekas tiksliai nežino, ar laive buvo dar vienas krovinys – nuteistieji, etapu siunčiami į Kolymą. Tačiau tiksliai žinoma, kad net pagal oficialius duomenis katastrofinis sprogimas pasiglemžė per šimtą gyvybių ir vos nenušlavė visos Nachodkos nuo žemės paviršiaus. Šią tragišką istoriją prisiminė sibreal.org.

Norint įsisavinti aukso turtingą Kolymą, reikėjo tūkstančių tonų sprogmenų, ir „Dalstroj“ juos gaudavo per Nachodkos uostą. Kaip vėliau nustatys speciali komisija iš Maskvos, apie pervežimo saugumą niekas nemąstydavo: žmonių saugumas buvo visiškai nevertinamas. Tokiomis sąlygomis buvo tik laiko klausimas, kada įvyks katastrofa.

Pirmas skambutis nuskambėjo 1946 metų liepos 23 dieną, kai dėl nenustatytos priežasties užsidegė į krūvą prieplaukoje supiltas amonalas. Šalia stovėjo garlaivis „Oriol“ – į vieną iš jo triumų jau buvo pakrauta 360 tonų palaido amonalo ir trotilo maišuose. Buvo likę tik sulaipinti į tvindekus etapu į Kolymą siunčiamus nuteistuosius.

„Pamatėme didelį juodų dūmų stulpą, kylantį iš prieplaukoje supilto amonalo krūvos, – prisiminė buvęs 4-asis garlaivio „Oriol“ mechanikas V.Rosovskis. – Ugnis ėmė sparčiai artėti prie mūsų garlaivio. Nedelsiant buvo paskelbtas gaisro aliarmas. Galingos vandens čiurkšlės, kurias jūreiviai nukreipė į ugnies pusę, ją nuslopino... Papildomos neatidėliotinos priemonės leido laivui greitai nuplaukti nuo pavojingos vietos ir išmesti inkarą įlankos viduryje.“

Šį kartą ugnį užgesinti iš esmės pavyko nuteistųjų rankomis. O laisvai samdomi nepaprastosios situacijos likvidacijos dalyviai gavo apdovanojimus.

„Tada mes gyvenome medinėje pašiūrėje ant Kamenkos upės kranto, Amerikankos gyvenvietėje, – prisimena buvęs Nachodkos gyventojas Aleksandras Litovčenka, kuriam 1946 metais buvo 9 metai. – Tėvas dirbo įmonėje „Rybstroj“. Prisimenu, kaip vakare grįžo iš darbo visas tarsi rūkytas, apdegusiais plaukais. Mama prišoko prie jo: „Kas nutiko?“ O jis tik burbtelėjo: „Viskas normaliai. Gaisrą gesinome“, – ir kaip stovėjo, su drabužiais, nenusirengęs, griuvo miegoti. Net nevalgė, taip buvo nuvargęs. Vėliau jam už šį gaisrą darbe davė apdovanojimą – kostiumą iš ševioto vilnos. Prabanga tiems laikams. Tėvas jį apsirengdavo tik ypatingais atvejais. Jis ir per mano vestuves su tuo pačiu kostiumu buvo.“

„Štai išlėks viskas čia į orą, tada žinosite!“

Kitą dieną prie giliavandenės prieplaukos šalia Astafjevo iškyšulio pakrovimui prisišvartavo garlaivis „Dalstroj“.

„Šis laivas 1935 metų pavasarį buvo nupirktas Olandijoje ir tuo metu vadinosi „Almelo“. Sovietų Sąjungoje jį iš pradžių pervadino į „Genrich Jagoda“, o kai visagalis vidaus reikalų liaudies komisaras buvo sušaudytas, pavadinimas buvo pakeistas į neutralų „Dalstroj“, – pasakoja istorikas Sergejus Minčenka. – Iki karo pradžios „Dalstroj“ plukdė nuteistuosius ir krovinius į Kolymą, o karo metais gabeno amerikiečių pagalbą iš Amerikos.

1945 metų rugpjūtį garlaivis dalyvavo išlaipinant desantą Čondžine, Korėjoje. „Dalstroj“ užplaukė ant minos prie uosto, tačiau išsilaikė virš vandens ir sugebėjo pasiekti pirsą, kad būtų galima iškrauti tankus ir artileriją. Po to pažeistas laivas be palydos grįžo į Vladivostoką, kur per jo apžiūrą korpuse buvo aptikti 48 įtrūkimai. Už Čondžino operaciją „Dalstroj“ kapitonas Vsevolodas Bankovičius 1946 metų pradžioje buvo apdovanotas Tėvynės karo antro laipsnio ordinu. Prieš pat katastrofą garlaivis ką tik buvo grįžęs iš remonto Kanadoje ir vėl pradėjo plukdyti krovinius ir to paties pavadinimo Gulago tresto nuteistuosius.“

Vyresniuoju kapitono padėjėju laive buvo Pavelas Kujancevas, vėliau parašęs prisiminimų knygą „Ar ir vėl pasirinkčiau jūrą...“ 1946 metų liepos 26 dieną jis atvyko į laivą ir jam labai nepatiko prieš akis atsivėręs vaizdas. Karo metais „Dalstroj“ ne kartą gabeno amonalą iš JAV. Tačiau šį kartą akivaizdžiai buvo nesilaikoma saugumo reikalavimų: „Į pirmagalio triumus krovė sprogmenis. Pirmasis jau buvo užpildytas, ir ant palaido, kaip druska supilto, amonalo krovė dėžes su įvairiais kroviniais. Į antrąjį triumą krovė trotilą guminiuose maišuose... Antrame triume buvo keturi šimtai tonų trotilo. Tai maža atominė bomba.“

Vyresnysis padėjėjas P.Kujancevas iš karto nuėjo pas kapitoną, norėdamas sužinoti, kodėl amonalas, pažeidžiant visas saugumo taisykles, supiltas palaidas. V.Bankovičius atsakė, kad protestavo prieš tokį pakrovimo būdą, tačiau gavo atsakymą: nieko padaryti negalima, „pačios vadovybės įsakymas iš Magadano“. Kapitonas ir vyresnysis padėjėjas dar kartą pamėgino užkirsti kelią katastrofai – apie situaciją pranešė kariniam prokurorui.

 

„Vsevolodas pradėjo jam karštai įrodinėti, kad negalima taip krauti sprogmenų, kad būtina speciali tara, įrengti laivai, kad anksčiau ar vėliau kažkam teks už tai atsakyti. Tuo metu kitoje įlankos pusėje pasigirdo sprogimai: ten darė įkirtas. O čia, už kilometro nuo sprogimų, į garlaivį krovė trotilą, – prisiminė P.Kujancevas. – Pyktelėjęs dėl raminamųjų prokuroro kalbų Vsevolodas galutinai suirzo ir jau išeidamas lauk riktelėjo jam: „Štai išlėks viskas čia į orą, tada žinosite!“

„Mano tėvas, Piotras Karajanovas, buvo „Dalstroj“ trestui priklausančio garlaivio „Feliks Dzeržinskij“ kapitonas, – pasakoja tolimojo plaukiojimo kapitonas Piotras Karajanovas, pavadintas tuo pačiu vardu kaip ir tėvas. – Tais metais jis mažai pasakodavo apie savo darbą: laikai buvo sudėtingi, ir tėvai vengdavo apie tai kalbėti. Tačiau aš girdėjau pakankamai, kad suprasčiau: nėra nieko nuostabaus, jog tresto „Dalstroj“ vadovybė nekreipė dėmesio į kapitono skundus, kad pakrovimas vyksta neleistinais metodais.

Prabėgus metams aš iš asmeninės patirties įsitikinau: kapitonas nuolat susiduria su tuo, kad yra verčiamas daryti taip, kaip daryti negalima. O juk aš kapitonu buvau jau gana liberaliu laikotarpiu. Ką jau kalbėti apie tuos laikus... Vadovybė visada buvo blogesnė už piktus šunis. Kariškis – ypač kai ant jo pečių dideli antpečiai – jis gi nemato žemės. O tuo labiau jeigu tai „Dalstroj“, apie kurį buvo kalbama taip: „Kur baigiasi Stalino valdžia, prasideda Nikišovo (Ivanas Nikišovas – Gulago tresto „Dalstroj“ viršininkas nuo 1939 m. – red.) valdžia.“

Kai į jų protestą nebuvo atsižvelgta, V.Bankovičius ir P.Kujancevas grįžo į laivą, kur tęsėsi pakrovimo darbai. Kapitonas ruošėsi trumpam išvykti į Vladivostoką, o laivą palikti vyresniojo padėjėjo žiniai.

„Kapitonas davė nurodymų tam laikui, kai jis bus išvykęs: „O šitų, kurie vaikštinėja čia tik trukdyti, – jis turėjo galvoje kranto administraciją ir ypač Vasią Dubą, kaip buvo vadinamas vietinės „Dalstroj“ valdybos viršininkas Vasilijus Korablinas, – neleisk į garlaivį. Jeigu lįs, kaip ir iš krovikų, atimk ant trapo degtukus ir papirosus.“

Vos tik kapitonas baigė, iš apačios pasigirdo neviltingas šūksnis: „Gaisras pirmame triume!“

Kol kapitonas komandavo atidaryti kingstonus ir užtvindyti pirmagalio triumus, P.Kujancevas jau suspėjo atbėgti iki gaisro židinio.

„Tiesiai pro liuką iš po įvairių krovinių dėžių į viršų nekaltai kilo siaura dūmų juosta. Visi, kas atbėgo prie triumo liuko, čiupo keturių žarnų švirkštus ir nukreipė stiprias sroves į triumą. Atbėgo žmonės su gesintuvais, – prisiminė vyresnysis padėjėjas. – Bet dūmų juosta nereagavo į vandenį, momentaliai išsiplėtė, patamsėjo ir staiga išsiveržė juodu kamuoliu. Po jo pliūptelėjo ir aukščiau stiebų iškilo geltonos liepsnos stulpas. Denis ėmė drebėti, ugniai buvo ankšta triume ir ji dundėdama ir kaukdama šovė į patį dangų. Žmonės su žarnomis ėmė trauktis. Bocmanas, gydytojas, jūreiviai... Visi jie, apšaudyti mūšiuose, žinojo: sprogimas bus. Be nė vienas nesuvirpėjo, nepradėjo bėgti.

Amonalo degimo temperatūra – 2000 °С, ir žmonės gūždamiesi nuo ugnies traukėsi prie antrojo triumo, kuriame buvo trotilas. Atvėrė triumo ventiliacijos vamzdžius ir vandens sroves nukreipė į juos. Jie tikėjosi užlieti trotilą, tačiau pamiršo, kad šis, dar pavojingesnis, krovinys guli guminiuose maišuose ir nesudrėks. Prakeikti guminiai maišai! Jeigu ne jie, galbūt ir būtų pavykę užlieti trotilą.

Tuo metu prie triumo priėjo kapitonas ir įsakė: „Vaikinai! Tuojau pat palikite laivą, bėgte į laivagalį, ten jau nuleisti trapai... Visi į krantą!“

„Buvo aišku viena: įvyko kažkas labai baisaus“

Prie užsidegusio laivo visu greičiu jau skubėjo buksyras-gelbėtojas „Admiral Nachimov“. O mažasis tankeris tuo pačiu pavadinimu – „Dalstroj“ – priešingai, skubėjo išplaukti į reidą: jūreiviai tiki, kad, jeigu susitinka du laivai, turintys tokį patį pavadinimą, vienas iš jų žus. O dar jie įsitikinę, kad skęsti reikia apsirengus naujais rūbais. Todėl, prabėgdamas pro savo kajutę, P.Kujancevas pasičiupo naujutėlę uniforminę kepurę ir įsikišo į kišenę mažą pliušinį meškiuką – mylimos moters dovaną. Kai jis grįžo į laivagalį, ten jau buvo likęs tik kapitonas ir laivo gydytojas.

 

„Daktaras pasakė: „Vsevolodai Martinovičiau, leiskite, aš nubėgsiu į lazaretą savo gimnastiorkos?“ Ji pas jį buvo visa nusagstyta ordinais ir medaliais, – pasakojo P.Kujancevas. – O laivo lazaretas buvo už dešimties žingsnių. Kapitonas atsakė: „Gerai, tik greičiau.“

Visa komanda jau buvo išlipusi į krantą. Kažkodėl kiekvienas nuo borto dešimt žingsnių eidavo ramiai, o po to staiga šaudavo iš vietos, užsidengdami veidus rankomis, ir, kiek pabėgėję, sustodavo. Visi buvo netoliese ir stovėjo būreliu, žiūrėjo į savo laivą. Jo priekis liepsnojo. Į dangų kilo liepsna, ryški, kaip saulė, auksinė. Ji siūbavo kaip viesulo sūkurys. O visa kita – viršutinis tiltelis, valtys, stiebai, dažai – taip pat degė, bet ši ugnis atrodė blanki.“

Kapitonas ir vyresnysis padėjėjas atsisveikino, paspaudė vienas kitam ranką. V.Bankovičius tarė: „O dabar, Pavelai, nedelsk, lipk laukan. Tu turi vaiką, o aš bevaikis. Be to, man ir pridera paskutiniam...“

Kai P.Kujancevas paliko garlaivį, suprato, kodėl žmonės ant kranto elgėsi taip keistai: „Už dešimties žingsnių, liepsnų apšviestame plote, pajutome, lyg... įkišome galvas į krosnį. Nuo baisaus karščio ėmė rūkti plaukai. Štai, kodėl visi bėgo! Bet už kelių žingsnių karščio nebesijautė.“

Paskutinis į krantą išlipo kapitonas. Jis nuo kitų buvo atsilikęs gal trisdešimt žingsnių, nors visi „ėjo lėtai, atsisukdami į savo namus, kuriuose praleido visus karo metus“. Ugnis buvo apėmusi visą „Dalstroj“.

„Iš pirmojo triumo išsiveržė milžiniškas ugnies stulpas, garlaivio priekis liepsnojo. Uoste buvo įjungta aliarmo sirena. Krovikai zekai metėsi vartų link, bet sargyba buvo juos užvėrusi, – prisiminė Nachodkos gyventojas Fiodoras Lifantjevas, kuriam 1946 metais buvo šešiolika. – Miesto gyventojai pasipylė į gatves pasižiūrėti į gaisrą. 7-ojo torpedinių katerių diviziono jūreiviai susirinko prieplaukoje. Ir tuo metu nugriaudėjo sprogimas...“

1989 metų sausio 7-ąją laikraštis „Vodnyj transport“ išspausdino pirmojo rango kapitono Genricho Kolčino laišką. Jis atkūrė katastrofos paveikslą pagal savo tėvo Aleksandro Kolčino, kuris tuo metu buvo „Dalstroj“ tresto Nachodkos naftos bazės viršininkas, jo draugo, uosto kapitono Aleksandro Jolkino, ir kitų žmonių paskojimus.

G.Kolčinas sprogimą aprašo taip: „Maždaug 14 valandų 10 minučių tirštų juodų dūmų ir liepsnų liežuvių apgaubtas laivo korpusas virto milžinišku ir besiplečiančiu ugnies kamuoliu. Po to kamuolys virto daugybės metrų aukščio juodu stulpu, jo viršų vainikavo pilkas grybo formos debesis, o nuo jo per giedro dangaus žydrynę ėmė sklisti balti koncentriniai ratai. Virš įlankos nugriaudėjo nepaprastai stiprus trenksmas, kurį daugybę kartų aidu atkartojo sopkos. Sprogimo aidas buvo girdėti daugiau nei už 60 kilometrų nuo Nachodkos. Įlanką ir dangų aptemdė juodi dūmai, po jais dingo saulė, tapo tamsu, o ant žemės ėmė kristi metalo nuolaužų ir mazuto lašelių lietus. Tapo kraupiai tylu.“

„Kai nugriaudėjo sprogimas, mes su berniūkščiais žaidėme kieme. Mes nors ir visai nedideli buvome, bet iš karto supratome, kad tai ne griaustinis, – jis gerokai tylesnis. Kas nutiko iš tiesų, žinoma, nesupratome. Buvo aišku viena: įvyko kažkas labai baisaus. Žemė tiesiog sudrebėjo, pašiūrėlė, kurioje mes gyvenome, vos nesugriuvo, – pasakoja A.Litovčenka. – Neatsimenu, kuris pirmas susivokė, kad driokstelėjo sprogmenys.

Dabar atrodytų keista, kaip vaikai galėjo suvokti, kad sprogo amonalas, bet iš tiesų nieko nuostabaus čia nėra. Juk mes nuo mažens žinojome, kas yra amonalas – gauti jo nebuvo jokių problemų. Dėžių su juo buvo visur, net pakelėse mėtėsi. Reikia – imk ir gamink bombeles, kiek nori. Tik žiūrėk, kad pirštų nenusitrauktum, o ir tokių atvejų su berniūkščiais pasitaikydavo. Užtat po to visam gyvenimui įsimindavome, kad su sprogmenimis juokauti negalima. O dar tada, po karo, į Nachodką labai daug naujų žmonių atvyko su šeimomis. Mes naujokams krėsdavome pokštus: paimdavome saują amonalo ir siūlydavome: „Nori ryžių?“ Amonalas juk labai panašus į ryžius. Laikai buvo alkani, mažai kas atsisakydavo paragauti, o tada jau mes juokdavomės iki nukritimo... Tad kadangi mes buvome gerai susipažinę su amonalu, todėl ir susivokėme, kad tai jis sprogo.“

 

Tai, kas įvyko iš karto po sprogimo, F.Lifantjevas aprašė taip: „Sprogimo banga (o jų buvo dvi – viena sklido oru, o kita iš paskos vandeniu) pakėlė į orą sandėlius ir prieplaukas. Nuteistuosius, susibūrusius prie užrakintų uosto vartų, tiesiog įpresavo į tvorą, žmones pavertė kruvinu jovalu. Mieste išdaužė langų stiklus. Nuo namų, stovėjusių Astafjevo iškyšulyje, nuplėšė stogus. Buvo iš dalies sugriauta „Dalstroj“ barakų gyvenvietė. Į krantą kliūstelėjo nedidelis cunamis. Po to ant miesto juodu lietumi pasipylė 1800 tonų mazuto iš sprogusio garlaivio bakų.“

„Mazuto lietus lijo dvi valandas, tikriausiai, viską aplink užpylė. Tėvai kalbėjo, kad mums pasisekė dėl to, kad Amerikanka buvo truputėlį šone nuo uosto – nes irgi būtume išlėkę į orą, o dabar tai tik langai išdužo, – pasakojo A.Litovčenka. – Kitą dieną mes, vaikai, nubėgome pasižiūrėti, kas dedasi uoste. Ten nieko neliko, be griuvėsių, viskas buvo nušluota. Namai, medžiai – viskas buvo nušienauta. Milžiniški kranai sulaužyti, kaip degtukai. Visur buvo mišrainė iš sugniuždytos geležies. Išlikę laivai buvo nuplaukę tolyn nuo uosto, bet ir jie stovėjo juodi, su apanglėjusiais bortų dažais. Visas Astafjevo iškyšulys buvo tarsi apanglėjęs.“

Nukentėjo net išoriniame reide stovėję laivai. Vėl pavojuje buvo atsidūręs garlaivis „Oriol“, per stebuklą išlikęs sveikas per gaisrą katastrofos išvakarėse: „Nepaisant didelio atstumo, didelė garlaivio „Dalstroj“ falšborto nuolauža įsirėžė į „Oriol“ denį ir paliko įspaudą pirmojo triumo zonoje. Ant valčių denio stovėjo buteliai su sieros rūgštimi. Nuolaužos sudaužė kelias stiklines talpyklas. Pavojingas skystis aptaškė tris ekipažo narius. Juos teko kateriu išgabenti į ligoninę. Sprogimo banga nuplėšė atidarytus iliuminatorius, sudarkė kajutes“, – prisiminė V.Rosovskis.

„Niekada nemaniau, kad žmogus turi tiek kraujo“

Sprogimo banga nubloškė P.Kujancevą ir jis pamanė, kad jau viskas, galas. O kai atsitokėjo, nebematė savo garlaivio: „Astafjevo iškyšulys buvo plikas. Nei laivo, nei sandėlių, nei pastatų, nei medžių. Tik toje vietoje, kur buvo prieplauka, iš vandens kyšo sijos ir matosi nuskendusio garlaivio laivagalis. O ant jo tvarkingai guli iš katilinės išsviesti du iš penkių cilindrų, kiekvienas iš kurių sveria po trisdešimt tonų. Ir viskas lyg būtų padengta juodu laku – mazutu, kurio laive buvo 1800 tonų. Jis visas pakilo į orą, o po to padengė katastrofos vietą. Ir štai šiame juodame fone pradeda kilti figūros. Visi juodi. Tai žmonės. Niekas nieko negirdi. Jie prasižioja, bet garsų nėra. Mirtina tyla.“

Po to P.Kujancevo dėmesį prikaustė baisus paveikslas toje vietoje, kur buvo uosto vartai.

„Pamačiau kažkokias krūvas. Padengtos mazutu, jos krutėjo. Ir ant šio juodo lako... skaisčiai raudonos dėmės, po to skaisčiai raudoni upeliai. Jie susiliejo į vieną upę, kuri tekėjo kelyje padarytomis vėžių įspaudomis, tada susiformavo skaisčiai raudoni ežerėliai. Niekada nemaniau, kad žmogus turi tiek kraujo. O krūvos – tai krovikai. Jų daug. Labai daug. Sprogimas užklupo juos prie patikros punkto ir visus suspaudė į siaubingą gniutulą. Sudraskyti kūnai. Vienam lenta šone, o kitam lazda kaukolėje. Vieni dar kruta. Kiti jau nurimo. O skaisčiai raudonos srovės vis teka ir teka...“

Didžioji dalis nuteistųjų krovikų žuvo. 2010 metų spalio 23 dieną laikraštis „Amurskaja pravda“ išspausdino vieno saugumiečio veterano prisiminimus. Jis rašė, kad „iš kelių pasitraukti nespėjusių jūreivių neliko nieko, o netoli laivo buvę šimtai zekų ir apsaugininkai virto kruvinu jovalu“.

„Tada buvo kalbama, kad žuvo ne tik uoste buvę zekai. Atkakliai klaidžiojo gandai, kad į „Dalstroj“, kai viskas driokstelėjo, jau buvo sulaipinti šimtai nuteistųjų, kurie turėjo būti etapu pergabenti į Kolymą. Nežinau, ar tai tiesa. Bet tiksliai galiu pasakyti viena: iš tiesų buvo daugybė žmonių, tiesiog sudraskytų į gabalus, – prisiminė A.Litovčenka. – Žuvusiuosius į sunkvežimius krovė kaip malkas. Į žmones jie buvo mažai panašūs – visi juodi, apipilti nafta. Vaizdas buvo siaubingas. Tėvai draudė mums eiti žiūrėti, bet negi sužiūrėsi vaikus...“

 

Pasak A.Litovčenkos, ne mažiau baisiai atrodė ir sužeistieji. Jie buvo vežami į ligoninę.

„Priimdavo visus, nesiaiškino, kas čia zekas, o kas laisvasis – nebuvo kada aiškintis. Mes po to matėme, kaip iš ligoninės išveždavo lavonus. Daugybę lavonų. Išgyvendavo vienetai – sužalojimai buvo sunkūs, o ir žmonių per daug, gydytojai fiziškai negalėjo visų išgelbėti. Žuvo mano draugo Petkos vyresnioji sesuo – jai giliai į šoną įsmigo stiklo gabalas, supjaustė vidaus organus. Ji savaitę kankinosi, kol numirė, krauju springo. Dabar ją, greičiausiai, operuotų ir išgydytų, o tada... Kas pats išgyveno, tas ir išgyveno. Ligoninė buvo pergrūsta, gydytojai gelbėjo tik tuos, kurie buvo nesunkiai sužeisti.

Bet Petkos seserį bent jau palaidoti žmoniškai galėjo, o mūsų kaimynų sūnus Volodia Jakimenka net kapo neturi. Jis visai jaunas vaikinas buvo, uoste dirbo ir buvo ten, kai „Dalstroj“ sprogo. Jo liekanų taip ir nerado, nors visaip ieškojo. Volodios motina po to ilgai kaip pamišusi buvo – vis klaidžiodavo po uosto pelenus ir rausėsi nuolaužose... Tikėjosi, kad nors kažką suras. Iki dabar pamenu – o juk jau kiek metų prabėgo! – kaip ji murmėdavo po nosimi: „Nors batelį, nors sagutę...“ Nieko nerado... Iš daugelio žmonių tada visiškai nieko neliko.“

Ypač daug žuvusiųjų buvo „Dalstroj“ lagerio barakuose, stovėjusiuose Astafjevo iškyšulyje, netoli uosto. Nachodkos miesto centrinėje bibliotekoje saugomi garlaivio „Dalstroj“ sprogimo liudininko Genadijaus Buenkos prisiminimai. Sprogimo banga Genadijų nuo prieangio nubloškė 17 metrų. O motiną Jekateriną jis rado negyvą po obelimi, ketaus gabalas jos galvą buvo perskėlęs perpus. Tėvas dėl šoko nedalyvavo laidotuvėse. Jekaterinos Buenkos mirties liudijime įrašyta mirties priežastis: „sprogus garlaiviui „Dalstroj“.

Iš SSRS vidaus reikalų ministro Sergejaus Kruglovo ataskaitos Josifui Stalinui ir Lavrentijui Berijai 1946 metų rugpjūčio 14 dieną:

„Per gaisrą ir sprogimą Nachodkos įlankoje sunaikintas garlaivis „Dalstroj“ ir visas jame buvęs krovinys: sprogmenų 917 tonų, cukraus – 113 tonų, įvairių ūkinių prekių – 125 tonos, grūdų – 600 tonų, metalo – 392 tonos, bendra vertė iš viso – 9 mln. rublių; sudegusiuose „Dalstroj“ sandėliuose sunaikinta įvairių pramoninių ir ūkinių krovinių už 15 mln. rublių ir sprogmenų už 25 mln. rublių.

Garlaivio „Dalstroj“ sprogimo metu žuvo ir mirė nuo žaizdų 105 žmonės, iš jų kariškių – 22, civilių asmenų – 34, nuteistųjų – 49; sužeista ir yra gydymo įstaigose 196 žmonės, iš jų kariškių – 55, civilių asmenų – 78 ir nuteistųjų – 63.“

„Vargu ar galima tikėti Kruglovo ataskaitoje pateiktais skaičiais. Ministras sąmoningai menkino katastrofos mastą, – įsitikinęs S.Minčenka. – Pavyzdžiui, į „Dalstroj“, pasak kai kurių šaltinių, buvo pakrauta 7400 tonų trotilo ir amonalo, o ataskaitoje skaičius sumažintas aštuonis kartus, iki 917 tonų. Lygiai taip pat, mano manymu, reikėtų skeptiškai vertinti ir nurodytą aukų skaičių.“

„Padarė netvarką, o dabar kaltų ieško“

Didžioji garlaivio „Dalstroj“ ekipažo dalis liko gyva tik kapitono, laiku davusio komandą palikti laivą, dėka: „Keturiasdešimt du žmonės buvo kontūzyti ir apkurtinti, patyrė įbrėžimų ir sumušimų, bet buvo gyvi ir stovėjo ant kojų.“ Paties V.Bankovičiaus ir dar kelių žmonių nebuvo niekur matyti. Visus gyvus surinko į sunkvežimį ir nuvežė į naująjį uostą, kad apgyvendintų garlaivyje „Izmail“.

„Netrukus atvežė ir kapitono Bankovičiaus žmoną Olgą, – prisiminė P.Kujancevas. – Iš jos sužinojome, kad didžioji dalis žmonių, kuriuos kapitonas pasiuntė į krantą dar katastrofos pradžioje, žuvo nuo skeveldrų, o likę sužeisti. Tai atrodė neįtikima. Juk jie suspėjo nueiti kilometrą nuo katastrofos vietos. O tie, kas buvo visai šalia, liko gyvi.“

Kapitono V.Bankovičiaus kūną rado tik kitą dieną po sprogimo po sijų krūva. „Jo pakaušį buvo pramušusi skeveldra. Trečiojo mechaniko Sašos Kiprianiuko ir gydytojo nerado. Sašos motina, Vladivostoko miesto tarybos deputatė siaubingai jo gedėjo. Žmona netrukus vėl ištekėjo. O kapitono Bankovičiaus žmona Olga taip ir liko gyventi viena“, – rašė P.Kujancevas.

 

Tų, kurie išgyveno sprogimą, laukė naujas išbandymas. Garlaivio „Dalstroj“ komanda buvo areštuota iki bus išsiaiškintos nelaimės priežastys.

Nachodkos gyventojai galėjo tik spėlioti, kas sukėlė katastrofą.

„Kai viskas aprimo, buvo daug kalbų apie tai, kodėl susprogo „Dalstroj“. Daugelis buvo įsitikinę, kad kalti priešai, tūnantys tarp zekų: tarp jų juk pakako ir benderininkų ir vlasovininkų. Kalbėjo, kad jie nusprendė mums pergalės džiaugsmą sugadinti. Mano tėvas tokiuose pokalbiuose nedalyvaudavo. Mama kažkaip ėmė klausinėti, ką jis galvoja: priešai susprogdino „Dalstroj“? Tėvas iš pradžių tylėjo, o po to atrėžė: „Vadovybė kalta. Padarė netvarką, o dabar kaltų ieško.“ Daugiau jis tos temos aptarinėti nenorėjo, o ir ne tas rūpėjo, – pasakoja A.Litovčenka. – Kaip kalbama, nėra to blogo, kas į gerą neišeitų. Po sprogimo visos sopkos aplink pasidengė tarsi sniegu, cukraus ir miltų, iš į orą išlėkusių sandėlių, sluoksniu. Mes su berniūkščiais rinkdavome šitą mišinį. Visi, nuo mažo iki didelio, sėmėme jį tiesiog nuo žemės ir pylėme į kibirus. Laikai buvo alkani, ir nuo tokių nemokamų vaišių niekas neatsisakė.“

„Taip visi jie ir gyvena antrą gyvenimą“

Nesuspėjo Nachodkos gyventojai atsitokėti nuo sukrėtimo po garlaivio „Dalstroj“ sprogimo, kaip nugriaudėjo naujas, ne mažiau galingas sprogimas.

„Paslaptingi gaisrai ir sprogimai tęsėsi, – prisiminė F.Lifantjevas. – Iš karto po sprogimo garlaivio „Oriol“, irgi prikrauto amonalo, kapitonas pareikalavo nedelsiant iškrauti jį iš triumų. Barža, į kurią buvo perkelti sprogmenys iš garlaivio, netrukus sudegė (apsieita be sprogimo). Kitą naktį ant bėgių užsidegė vagonas su amonalu. Bet kulminacija įvyko rugpjūčio 4-ąją, praėjus 11 dienų po „Dalstroj“ katastrofos, kai driokstelėjo sprogmenų sandėliai Padj Obodnajos rajone. Į orą išlėkė 6000 tonų amonalo ir trotilo. Sandėlių vietoje atsirado trys milžiniški krateriai.“

Įvykiui ištirti buvo sukurta valstybės saugumo ministro Vsevolodo Merkulovo ir vidaus reikalų ministro S.Kruglovo vadovaujama vyriausybinė komisija. Į įvykio vietą iš Maskvos skubiai atvyko vidaus reikalų ministro pavaduotojai generolas leitenantas Vasilijus Riasnojus ir generolas majoras Stepanas Mamulovas. Jie ir pranešė į sostinę apie naują sprogimą, įvykusį tiesiog aukštų jėgos struktūrų pareigūnų akivaizdoje.

S.Kruglovas – J.Stalinui, L.Berijai, A.Mikojanui, 1946 m. rugpjūčio 5 diena:

„Kaip pranešė SSRS vidaus reikalų ministro pavaduotojai drg. Riasnojus ir drg. Mamulovas, esantys garlaivio „Dalstroj“ sprogimo Nachodkos įlankoje bylos tyrimo vietoje, š. m. rugpjūčio 4 dieną, 11 valandą ryto Maskvos laiku sprogmenų sandėlyje, esančiame už 8 kilometrų nuo Nachodkos, nuo gyvenamųjų punktų izoliuotame ir VRM pasienio kariuomenės saugomame rajone, nugriaudėjo didelės galios sprogimas... Prieš sprogimą buvo kilęs vienos rietuvės gaisras, kurio nepavyko užgesinti. Iš viso sandėlyje buvo per 6 tūkstančiai tonų sprogmenų, kurie buvo visiškai sunaikinti... Mieste, uoste kai kuriems pastatams buvo išmušti stiklai, esama nedidelių pažeidimų.“

Vladimiras Kleckinas patikslina, kad į orą išlėkusiuose sandėliuose, stovėjusiuose už statybininkų gyvenvietės Padj Obodnaja, buvo saugomos „specialiosios „Dalstroj“ medžiagos“ ir „didelės sprogmenų, skirtų Kolymai, atsargos“. Kleckinų šeima vos nežuvo per rugpjūčio 4-osios sprogimą: „Pamenu, mama ir jaunesnioji sesuo Valia buvo lauke, sprogimo banga mamą parbloškė ant žemės, mama savo kūnu pridengė dukrą, o vaikiška lovelė kambaryje buvo visa suvarpyta stiklo šukių.“

„Kai driokstelėjo antrą kartą, mes kaip tik visa šeima sėdėjome prie stalo, pietavome. Kaip dabar pamenu, mama iš tų pačių miltų su cukrumi, kuriuos mes ant sopkų rinkome, iškepė labai skanių blynų. Aš siekiau dar vieno blyno, o visi indai ant stalo kad pašoko. Bet niekas nesudužo ir net langai liko sveiki. Turbūt todėl, kad sprogimas buvo toli, jis pasirodė gerokai silpnesnis už pirmąjį“, – pasakoja A.Litovčenka.

Pasak V.Kleckino, tyrimui pavyko aptikti įrodymų, kad sprogimų serija buvo suorganizuota: „Netrukus po sprogimo garlaivyje „Dalstroj“ viename iš laivų, taip pat išplaukusiame iš Nachodkos, buvo aptiktas sprogstamasis įtaisas, kuris turėjo suveikti pakeliui... Atsitiktinai „Dalstroj“ valdybos tualete vienas iš operatyvininkų aptiko faneros gabalą su užrašu „Greitai „Dalstroj“ turi prasmegti“. NKVD kuluaruose skambėjo žodis „diversija“.

 

„Tada daugelis darė užuominas, kad tai diversija. Bet, kaip kalbėjo jūreiviai, tai buvo ne diversija, o tiesiog paprasčiausias... Negaliu parinkti literatūrinio reikiamo žodžio analogo, – tvirtina P.Karajanovas.

Kad ir kaip ten bebuvo, gyviems likusiems garlaivio „Dalstroj“ jūreiviams diversijos versija, kilusi po naujų sprogimų, tapo išsigelbėjimu. „Po tų įvykių tyrimas pasuko kita vaga, o komandą paleido į laisvę, pripažinę visus nekaltais. Taip visi jie ir gyvena antrą gyvenimą, savo kapitono dėka“, – rašo P.Kujancevas.

Vis dėlto jokių „diversantų“ vyriausybinei komisija surasti nepavyko. Teko apsistoti ties „Dalstroj“ tresto vadovybės „nusikalstamo aplaidumo“ versija.

S.Kruglovas – J.Stalinui, L.Berijai, 1946 metų rugpjūčio 14 diena:

„Pranešu apie gaisro ir sprogimo garlaivyje „Dalstroj“ ir „Dalstroj“ bazės sandėliuose Nachodkos įlankoje priežastis ir pasekmes, o taip pat apie SSRS VRM priimtas priemones:

Į Nachodkos įlanką komandiruoti SSRS vidaus reikalų ministro pavaduotojai drg. Riasnojus ir drg. Mamulovas nustatė, kad pagrindinė gaisro ir sprogimo Nachodkos įlankoje priežastis buvo nusikalstamai aplaidus atskirų „Dalstroj“ Primorės valdybos darbuotojų elgesys priimant sprogmenis iš geležinkelio, saugant juos ir kraunant į garlaivius.

… „Dalstroj“ bazės vadovybė Nachodkos įlankoje neužtikrino tinkamų krovinių laikymo sąlygų ir padarė nemažai šiurkščiausių sprogmenų laikymo tvarkos pažeidimų; geležinkeliu atgabenami sprogmenys buvo sandėliuojami didelėmis rietuvėmis itin arti kitų krovinių, taip pat ir degių, nesilaikant būtinų priešgaisrinių atstumų; sprogmenų krovimui dažniausiai būdavo naudojami kaliniai, kurie į šį darbą būdavo siunčiami, neatliekant prieš tai atrankos ir patikrinimo, be to, pakrovimo ir iškrovimo darbų metu nebuvo laikomasi būtino režimo.

… Pagrindiniai nusikalstamai aplaidaus požiūrio į sprogmenų saugumo užtikrinimą ir pakrovimo darbų organizavimą Nachodkos įlankoje kaltininkai yra „Dalstroj“ Primorės valdybos viršininkas Korablinas, jo pavaduotojas Safronovas, politinio skyriaus viršininkas Troškinas, lagerio viršininkas Ostrovskis, sandėlio viršininkas Dicikas, jo pavaduotojas Afanasjevas ir sprogmenų technikas Čevskis. Visi jie areštuoti ir patraukiami baudžiamojon atasakomybėn.“

Bene pagrindinė aukštos komisijos darbo išdava buvo ta, kad Nachodkos uostas iš Gulago sistemos buvo perduotas Jūrų laivyno žiniai. „Dalstroj“ tresto krovinių srautas ėmė eiti per Vaniną. Jeigu ne šis sprendimas, po pusantrų metų Nachodka galėjo būti galutinai sugriauta, kai 1947 metų gruodžio 19 dieną sprogo garlaiviai „General Vatutin“ ir „Vyborg“. Per dviejų garlaivių, skirtų pavojingų krovinių gabenimui ir pakeitusių žuvusį „Dalstroj“, sprogimus buvo iki pamatų sugriautas Nagajevo uostas.

Gyvenimas Nachodkoje pamažu grįžo į ramią vagą, tačiau dviejų katastrofų pėdsakai liko matomi ir prabėgus daugeliui metų.

„Po sandėlių sprogimo liko gilūs krateriai. Jie pamažu užsipildė vandeniu, ir mes eidavome į juos maudytis, – pasakoja A.Litvinenka. – O dar visose apylinkėse ilgai voliojosi sumaitotos geležies krūvos. Net po daugelio metų, kai mano sūnus mokėsi mokykloje, jie su draugais rasdavo paplūdimyje milžiniškus geležies gabalus. Bet ištraukti jų nepavykdavo – per giliai jie buvo įsmigę į žemę. Pamenu, kaip kartą vos ne visas pionierių būrys mėgino tokį gabalą iškasti, kad priduotų į metalo laužą ir įvykdytų planą, bet nepavyko. Didžiulė tokia borto su kniedėmis atplaiša gulėjo tiesiog už sopkos. Teko taip ir palikti. Nežinau, kaip dabar, yra ji ten ar ne. Jeigu yra, gerai būtų ją panaudoti žuvusiems per „Dalstroj“ sprogimą skirtam paminklui. Juk jokio, net paties kukliausio ženklo jų atminimui nėra iki šiol.“




Verta skaityti! Verta skaityti!
(39)
Neverta skaityti!
(2)
Reitingas
(37)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
75(0)
63(1)
58(0)
53(0)
51(0)
44(0)
42(1)
42(0)
40(0)
37(0)
Savaitės
192(0)
189(0)
186(0)
184(0)
176(0)
Mėnesio
302(3)
291(6)
290(0)
289(2)
288(1)